Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusiškasis nacionalizmas – svyruojantis Golemas (1)

Vytautas Kinčinaitis
2007 06 27

Rusija, kitaip nei jos europinės kaimynės, paskutiniais šimtmečiais nepatyrė tautinės valstybės formavimosi proceso. XIII-XVI amžiais, maždaug Ivano I, III, gal dar ir IV, Vasilijaus II ir III laikais, Rusijoje būta tautinės valstybės užuomazgų, o maždaug nuo Petro I laikų, kai susiformavo imperija, vienijančia nacionalistine ideologija ji jau negalėjo naudotis nerizikuodama atstumti nerusiškos imperijos dalies. Rusijos valdovai siekė išlaikyti skirtingų etninių grupių santarvę, todėl nacionalizmas kaip valstybės ir visuomenės sąsajos jėga netiko. Šioji dilema liko ir komunistų valdymo metais. Tiktai 1991 m. subyrėjus Sovietų Sąjungai prasidėjo nauja Rusijos valstybės era. Ketvirtadaliu sumažėjus teritorijai, įsivyravus vienodesnei nei bet kada gyventojų etninei sudėčiai (2005 m. duomenimis, rusai sudarė  82 proc.), Rusijai atsirado galimybė pasitelkti rišamąją nacionalizmo jėgą ir konsoliduotis į šiuolaikinę tautinę valstybę. Kiek sėkmingas bus etninio nacionalizmo virsmas pilietiniu, parodys ateitis, o mes turime atsižvelgti į šio proceso keliamas grėsmes.

JAV strateginių ir tarptautinių studijų centro (CSIS) analitikai dar 2000 metais perspėjo savo vyriausybę vengti toliau žeminti Rusijos nacionalinę savigarbą: „Ypač mes turėtume vengti priemonių, kurios didintų Rusijos pasipiktinimą Vakarais, iš to negaunant jokios apčiuopiamos naudos Jungtinių Valstijų saugumui. Pavyzdžiui, JAV parama NATO plėtrai į Baltijos valstybes būtų abejotinas projektas, jeigu įteisintų radikaliųjų nacionalistų retoriką ir sustiprintų Rusijos antagonizmą Jungtinių Valstijų atžvilgiu.“

Analitinio centro SOVA rasizmo ir nusikalstamo nacionalizmo apraiškų 2006 m. Rusijoje apžvalgoje daroma išvada, kad ryškiausia agresyviojo nacionalizmo apraiška lieka rasizmu ir neonacizmu pagrįstas smurtas, kuris, kaip ir ankstesniais metais, nuolat didėja. Kokie būtų radikaliojo rusiškojo nacionalizmo ideologiniai-psichologiniai motyvai? Pavartę sovietmečio rusų kriminalinių tatuiruočių enciklopediją pamatysime, kad dauguma jų radikalaus politinio pobūdžio. 15-20 metų po karo buvo nemaža jaunimo ir vyresnių žmonių su Stalino ar Lenino portretų tatuiruotėmis, kuriomis jie didžiavosi. Tačiau kita dalis buvo persunkta neapykanta komunistinei valdžiai, žydams arba aukštinanti Bažnyčią, vokiškąjį nacizmą, grynąjį rusiškumą. Skirtumas tarp sovietmečio skustagalvių ir šiandienių skinheadų būtų tik tas, kad Rusijai pradėjus transformuotis į tautinę valstybę pastarieji išėjo į gatves ir tapo plyta „valdžios vertikalėje“.

Štai čia ir tenka prisiminti, kad prie radikaliojo rusiškojo nacionalizmo atsiradimo netyčia prisidėjo patys Vakarai, kai, „vokiškumas“ tapo „rusiškumo“ gimdytoju. Tai, kad Rusiją užpuolė radikaliai nacionalistinė Vokietija, leido Stalinui sėkmingai pasinaudoti rusiškuoju nacionalizmu konsoliduojant ir mobilizuojant tautą Antrojo pasaulinio karo metais. Ir tai neliko užmiršta. Rusai iki šiol visus su Antruoju pasauliniu karu susijusius dalykus vertina itin jautriai, su nepasitikėjimu žvelgia į Vakarus. Neatsitiktinai radikaliojo nacionalizmo ramsčiu šiandienėje Rusijoje tapo Judėjimas prieš nelegalią imigraciją (ДПНИ), kuris remiasi skinheadais. Ir nors jų smurtas dėl Čečėnijos karo, konfliktų Gruzijoje šiuo metu pirmiausia nukreiptas prieš kaukaziečius, Estijos įvykiai parodė, kad Vakarams priešiškas radikalusis rusų nacionalizmas nemaža dalimi yra Antrojo pasaulinio karo palikimas.

Militaristinė dvasia nesvetima ir oficialiajam Rusijos patriotizmui. Tapęs prezidentu V. Putinas inicijavo kelias federalines programas apimantį projektą, kurio paskirtis yra transformuoti Rusijos piliečių, pirmiausia jaunimo, pasaulėžiūrą, fizinę būklę ir profesinius įgūdžius. Rusijos Federacijos „Patriotinio ugdymo programoje 2006-2010 metams“ svarbiausias patriotinio auklėjimo akcentas yra lojalumo tėvynei udgymas, įskaitant privalomąją karinę tarnybą (ir raginimą jos nevengti). 2006 metų gegužę susitikęs su proprezdentiškos jaunimo grupės atstovais V. Putinas pareiškė: „Mes turime išaiškinti visai jaunų žmonių kartai, kad klausimas, tarnauti ar ne armijoje, jaunam žmogui net neturi kilti. Mes visi privalome suprasti, kad be armijos nebus šalies. Niekam dėl to neturi kilti nė mažiausios abejonės. Nėra armijos -  nėra Rusijos.“

Informacinio-analitinio centro centro SOVA direktorius Aleksandras Verchovskis kalba apie Rusijoje stiprėjančią „etnoksenofobinę daugumą“, kuriai negali pasipriešinti nei antinacionalistinė mažuma, nei valdžia, kuri, tegul ir nuosaikesne forma, taip pat yra etnonacionalistinė (tai parodė aukščiausiu lygiu sankcionuota atvirai rasistinė antigruziniška kampanija). Kita vertus, kad ir kokia stipri būtų autoritarinė valdžia, ji negali ignoruoti visuomenės spaudimo. O šiuo metu valdžią spaudžia ne silpnėjantys liberalai ir komunistai, o radikalieji  nacionalistai. Jie spaudimą daro ne kaip opozicija, kurioje jų tik dalis, o per nuolatinį, gerai organizuotą daugumos gyventojų dėmesio užkariavimą. Atsiranda dvi – visiškai neformalios – dominuojančios „partijos“: nuosaikusis valdžios nacionalizmas ir radikalesnis nacionalpopulistinio sąjūdžio nacionalizmas.

„Artimiausiu metu galime laukti ir radikaliųjų, ir nuosaikiųjų nacionalistų ideologinių bei organizacinių pozicijų sustiprėjimo. Kad šis slaptas „dvipartiškumas“ taptų atviras, galbūt užtektų visai nedidelio sukrėtimo, pavyzdžiui, galinčio įvykti valdžios restruktūrizacijos metu 2008-aisiais. Kitu atveju tikėtina, kad nuosaikiųjų (esančių valdžioje) ir radikaliųjų (nepriklausomų arba iš dalies nepriklausomų) nacionalistų jėgų santykis, tegul ir lėtai, keisis pastarųjų naudai.“

Rusijos mokslų akademijos Sociologijos instituto ksenofobijos ir ekstremizmo prevencijos tyrimų centro vadovo Emilio Paino manymu, etninio nacionalizmo virtimas pilietiniu-politiniu šiandienės Rusijos sąlygomis yra sunkiai įmanomas, nes vienintelė jėga, kuri galėtų būti juo suinteresuota – liberalai ir demokratai – kaip ugnies bijo paties žodžio „nacionalizmas“, taip pat kaip ir „tradicionalizmas“ ar „patriotizmas.“ O ir nacionalistai liberalus ir demokratus laiko savo pagrindiniais priešais, todėl politinė sąjunga su jais neįmanoma. Ir vis dėlto, Rusijai žengus pirmuosius žingsnius tautinio-valstybinio tapatumo linkme, etninio nacionalizmo transformavimosi į pilietinį nacionalizmą procesas neišvengiamas. Anot E. Paino,  „šį uždavinį galima atidėti, tačiau jo negalima atšaukti.“

Kitaip tariant, kol Rusijoje „valdžios vertikalė“ nevirs „piliečių horizontale“ - pilietine visuomene, tol rusiškojo nacionalizmo Golemas pavojingai svyruos keldamas grėsmę sau ir kaimynams.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras