Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ar Iranas turi draugų?

Gediminas Dubonikas
2007 06 28

Irano branduolinės ambicijos kelią vis didesnį susirūpinimą Vakarų valstybėms. Pastaruoju metu pasaulio žiniasklaida vis garsiau kalba apie galimą amerikiečių karinės galios panaudojimą prieš Iraną, jei ši valstybė ir toliau ignoruos tarptautinius raginimus neplėtoti branduolinių ambicijų. Vis dėlto sunku pasakyti, kodėl Teheranas net ir karinės grėsmės akivaizdoje laikosi kategoriškos linijos. Galbūt Irano pozicija tokia todėl, kad šalis tikisi draugiškų valstybių paramos?

Irano geopolitinė padėtis šią šalį padarė daugybės istorinių įvykių arena. Atradus naftos klodus valstybė įgavo ypatingą statusą ir svarbą ne tik regione, bet ir pasaulyje. 1979 m. Irane įvyko islamiškoji revoliucija. Po Islamo respublikos įkūrimo susiformavo unikali politinė sistema, primenanti teokratinę respubliką su visuotiniais rinkimais. Irano ginkluotosios pajėgos yra pakankamai gerai ginkluotos, tačiau Vakarai kaltina Teheraną siekiant pasigaminti ir branduolinį ginklą. Nors tarptautinės organizacijos nuolat perspėja dėl Irano branduolinės programos grėsmės, pasaulio dienraščių politikos apžvalgose pastaruoju metu galima įžvelgti kai kurių valstybių – visų pirma Venesuelos, Šiaurės Korėjos, taip pat Rusijos ir Baltarusijos vienokią ar kitokią paramą Irano politikai.

Venesuela

Tarpvalstybiniai Venesuelos ir Irano santykiai ypač sparčiai ėmė gerėti į valdžia Venesueloje atėjus įvairiai vertinamam H. Chavesui. Jau 2005 m. TATENA parengus rezoliuciją dėl Teherano branduolinės programos, vienintelė Venesuela balsavo prieš. 2007 m. sausį ,,Los Angeles Times” informavo, kad Irano prezidentas M. Ahmadinejadas ir Venesuelos vadovas H. Chavesas susitarė įkurti 2 mlrd. JAV dolerių investicinį fondą, kuris finansuotų jų šalyse vykdomus projektus ir kuriuo galėtų naudotis visos Iranui ir Venesuelai draugiškos valstybės ir besivystančios šalys. Vis dėlto rimčiausias Venesuelos ir Irano bendradarbiavimo etapas prasidėjo energetikos srityje. 2007 m. pradžioje šių valstybių lyderiai pareiškė, kad naftos rinkoje susiklostė perteklinės pasiūlos situacija, ir todėl OPEC organizacijoje jos pritars naftos tiekimo mažinimui, kad būtų stabilizuotos kainos. Venesuela ir Iranas, nors dujų neeksportuoja, o tik turi jų klodus, taip pat, ko gero, buvo pagrindinės iniciatorės siūlymo sukurti dujų kartelį (mintis įkurti dujų kartelį kilo per Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus I. Ivanovo vizitą Irane), panašų į naftą eksportuojančių šalių organizaciją OPEC. Iranui neabejotinai naudingas Venesuelos tarptautinis palaikymas, tuo pačiu abiem valstybėms svarbus energetinis faktorius – šių valstybių bendri veiksmai tarptautinės energetikos (visų pirma naftos) sektoriuje suteikia joms nemažą galią diktuoti savo pozicijas, nes energetika yra jau neatsiejamas politikos svertas.

Šiaurės Korėja

Nors Šiaurės Korėjos ir Irano santykiai praktiškai neturi istorinių tradicijų, šių valstybių suartėjimą galima stebėti jau keletą metų. Abiejų šalių plėtojamos branduolinės ambicijos, tarptautinės bendruomenės ir ypač Vakarų kritika bei sankcijos Šiaurės Korėją ir Iraną pavertė jei ne gana gerais draugais, tai bent partneriais. Šiaurės Korėja, labai panašiai kaip ir Iranas savo branduolinės programos atžvilgiu, teigia, kad raketų bandymai yra suvereni Šiaurės Korėjos teisė. 2007 m. pradžioje Šiaurės Korėja teikė Iranui pagalbą plėtojant branduolinę programą ir padėjo ruoštis požeminiams branduoliniams bandymams, panašiems į tuos, kuriuos Pchenjanas vykdė praėjusį spalį, pranešė „EUbusiness“. O „The Daily Telegraph“ akcentavo, kad Šiaurės Korėja sutiko pasidalyti savo branduolinių bandymų rezultatais - pakvietė Irano mokslininkų komandą ištirti praėjusių metų požeminius bandymus. Iš šių tarptautinės žiniasklaidos pranešimų galima daryti prielaidą, kad Iranas artimai bendradarbiauja su Šiaurės Korėja ir studijuoja praėjusių metų jos branduolinės bombos bandymų rezultatus, tuo pačiu siekdamas kuo greičiau vystyti savo branduolinę, ne vien taikiems tikslams skirtą programą. Taigi Šiaurės Korėja ir Iranas šiuo atžvilgiu yra vienoje barikadų pusėje. Tuo labiau kad Šiaurės Korėjos branduolinis šantažas pasiteisino – JAV buvo priverstos tartis ir daryti nuolaidas Pchenjanui. Tad Kim Čen Ilas Iranui parodė, kad su JAV kalbėti iš jėgos pozicijų apsimoka. Ar Iranas siekia analogiško varianto – iš branduolinės programos išspausti kuo daugiau naudos, – sudėtinga pasakyti. Irano tikriausiai nesudomintų nei energetinė parama, nei ekonominių sankcijų panaikinimas. Telieka manyti, kad už Teherano branduolinių ambicijų slypi kažkas daugiau. 

Baltarusija

Iranas ir Baltarusija dvišalius santykius aktyviau plėtoti pradėjo taip pat tik 2006 m. pabaigoje. Ko gero, neatsitiktinai Baltarusijos  ir Teherano bendri interesai išryškėjo susiklosčius ypatingai tarptautinei situacijai – didėjo įtampa ir energetiniai nesutarimai tarp Maskvos ir Minsko, o tarptautinė bendruomenė vis labiau kritikavo Irano branduolinę programą. A. Lukašenkos vizitas Teherane 2006 m. pabaigoje, ko gero, taip pat buvo bandymas ieškoti alternatyvų mažėjančiai Maskvos paramai kompensuoti. Tuo labiau kad po 2007 m. pradžioje laikinai nutraukto rusiškos naftos tiekimo Baltarusija pareiškė ieškanti galimybių bendradarbiauti su kitomis žaliavą eksportuojančiomis šalimis, tokiomis kaip Azerbaidžanas, Iranas ir Venesuela. Negana to, A. Lukašenka pareiškė, kad  procesas jau vyksta ir rusai turi suvokti, jog jų naftą galima pakeisti. Be abejonės, Baltarusijai bet kokie kontaktai su Iranu yra naudingi dvejopai. Visų pirma, tai galimybė parodyti Kremliui, kad šalis gali surasti alternatyvų Rusijos energijos šaltiniams. Be to, tai priemonė ieškoti naujų rinkų pigioms baltarusiškoms prekėms. Sunkiau pasakyti, kuo bendradarbiavimas su Baltarusija naudingas Iranui. Spėjama, kad Teheranas akcentuoja draugiškus santykius su A. Lukašenkos valdoma šalimi ne dėl ekonominės naudos. Ko gero, Iranas siekia glaudesnio bendradarbiavimo su kuo daugiau antivakarietiškai nusiteikusių valstybių, kurios, žinoma, neprieštarautų Teherano branduolinių ambicijų plėtojimui. 

Rusija 

Rusijos ir JAV interesų sankirta regione buvo ypač akivaizdi šaltojo karo metais. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, Maskvos siekis užimti tvirtas pozicijas iš dalies išblėso – užteko ir kitų regionų, taip pat buvo nemažai vidaus problemų – nuo Kaukazo iki autonominių sričių. Tačiau pastaruosius keletą metų vėl galime matyti suaktyvėjusias Rusijos pastangas Irano atžvilgiu. 2006 m. Rusija ir Iranas jau vedė derybas dėl urano sodrinimo Rusijos teritorijoje, Iranas tvirtino esąs pasirengęs derėtis dėl bendrų projektų gaminant branduolinį kurą, tačiau nesutiko atsisakyti savo branduolinės programos,  teigdamas turįs teisę sodrinti uraną šalies teritorijoje. Vis dėlto Rusija akcentavo neremianti branduolinių programų paties Irano teritorijoje – Maskva, ko gero, suprato, kad Teherano programa gali būti įgyvendinama ne tik taikiems tikslams. Pastaruoju metu Irano ir Rusijos santykius nėra lengva apibrėžtii. 2007 m. kovą Rusija atšaukė iš Irano nemažai savo ekspertų -  iš statomos Bušero branduolinės elektrinės išvyko daug technikų, inžinierių ir kitų specialistų, rašė ,,The Guardian”. Be to, Maskva, argumentuodama tuo, kad nutrauktas darbų finansavimas, atsisakė pradėti tiekti branduolinį kurą, reikalingą Bušero atominei elektrinei. Šis atsisakymas buvo aiškus ženklas Iranui, kad jo padėtis tarptautiniame ginče dėl atominės programos pablogėjo. Rusijos branduolinio kuro tiekimas Iranui neabejotinai turi politinę reikšmę, nepriklausomai nuo to, ar jis bus panaudotas, pažymi laikraščio ,,The Washington Times” apžvalgininkas N. J. Smithas. Tačiau čia kyla abejonių. Jei Rusija nori atominės elektrinės statybą pabaigti dėl politinių tikslų, tai mokėjimų užvilkinimas neturėjo būti kliūtis. Taigi Vakarų žiniasklaida iškėlė hipotezę, kad galbūt Rusija, pajutusi sustiprėjusią tarptautinės visuomenės kritiką dėl Irano atominės energetikos projekto, nori pasprukti pro užpakalines duris. Vis dėlto jau balandį Rusijos pozicija ėmė keistis - pirmasis vicepremjeras pareiškė, kad karas prieš Iraną turėtų katastrofiškų padarinių. Taip pat Rusijos rangovai, statantys  Bušero branduolinę elektrinę, pranešė, kad abi šalys pasirašė protokolą, numatantį priemones, garantuosiančias išmokas už vykdomą projektą. Atrodo, Maskva grįžo į įprastas pozicijas. Taigi Rusija išlieka, ko gero, artimiausia Irano sąjungininkė tarp pasaulio lyderių. Nors Rusija, atmetus politinės įtakos faktorius, tikriausiai nėra suinteresuota Irano branduolinio potencialo sukūrimu (Maskvai tikrai nereikia nenuspėjamos branduolinės valstybės šalia savo sienų), iš didžiųjų valstybių Rusija išreiškia draugiškiausią  pozicijąIrano atžvilgiu. Be abejonės, bendradarbiavimas su Maskva ypač naudingas ir Iranui. Tai ne tik branduolinės energetikos technologijos ar galimybė įsigyti modernias priešlėktuvines sistemas – gynybos priemonę galimų JAV atakų atveju. Visų svarbiausia –politinis užnugaris didžiojoje tarpvalstybinės politikos sferoje.

Islamiškasis faktorius 

Be abejonės, Irano pozicijas palaiko ir dalis islamiškojo pasaulio. Pastaruoju metu musulmonų pasaulis tarptautinėje arenoje konsoliduojasi, nepaisant dažnai atviro vidaus konflikto tarp sunitų ir šiitų. Sunku pasakyti, kokia dalis islamiškųjų valstybių remia Teheraną. Tačiau galima daryti prielaidą, kad karinio konflikto atveju musulmoniškasis pasaulis gali pareikšti paramą broliškam Iranui. Nesunku įvardinti ir galimos paramos būdus – tai ir tarptautiniai pareiškimai, ir diplomatinė parama, ir kur kas radikalesni svertai – išpuoliai prieš su Amerika susijusius objektus ar nauji teroro veiksmai. Todėl islamiškąją poziciją, ko gero, vis labiau reikia vertinti ne kaip pavienį, bet kaip globalų faktorių. 

Energetika - Irano politinis ginklas

Turime suvokti, kad pasaulis gyvena vis aštrėjančio energijos išteklių ribotumo  sąlygomis. Naftos ir dujų atsargų užteks tik keliasdešimčiai metų, paklausa tradiciniams energijos ištekliams dar padidės, globalinė konkurencija dėl šių rezervų aštrės. Iranas ne kartą pabrėžė esąs pasirengęs, iškilus būtinybei, sprendžiant branduolinės programos konfliktą panaudoti naftos eksportą. Iš to numanu, kad situacijai paaštrėjus Iranas gali blokuoti ar net nutraukti naftos eksportą, taip sukeldamas tarptautinę energetinę krizę. Todėl teiginys, kad tarptautinė energetika tampa ir politine energetika, nevienareikšmis. Iranui nafta yra, ko gero, viena geriausių priemonių ieškant rėmėjų.Tai, kad Iranas yra vienas didžiausių naftos eksportuotojų pasaulyje, iš esmės suponuoja Teherano statusą. 

Irano pozicijas tarptautinėje arenoje galima vertinti dvejopai. Gana neblogus santykius su Teheranu palaiko Šiaurės Korėja, Venesuela, Baltarusija ir Rusija. Kai kurios arabų šalys, Kinija, islamo pasaulis taip pat gana nuosaikiai traktuoja Irano politikos gaires. Šalies pozicijas stiprina ir politinės energetikos svertas. Vis dėlto didžioji dalis tarptautinės bendruomenės kritikuoja Irano branduolines ambicijas, griežtėja ir tarptautinių organizacijų sankcijos, vis dažniau žiniasklaida praneša apie galimą JAV karinės jėgos panaudojimą, jei Teheranas nepereis prie nuosaikesnės politikos. Iranas dar gali atsisakyti visam pasauliui pavojų keliančių ambicijų. Saudo Arabijos karalius per Irano prezidento vizitą pabrėžė, kad jis nežaistų su ugnimi, nes grėsmė Iranui iš JAV pusės yra visai reali. Rusija taip pat nenori atominiais ginklais ginkluoto Teherano. Taigi net ir draugystę su Iranu akcentuojančios valstybės kažin ar kuo galėtų jam padėti kolizijos su JAV atveju. Kaip teisingai kadaise pasakė W. Churchillis, tarpvalstybiniuose santykiuose nėra draugų, yra tik valstybių interesai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (182)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (47)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (144)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (5)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (12)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras