Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Baltarusija – nesėkmingos demokratizacijos grimasa

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2007 06 29

Paskutiniu metu, Europai sprendžiant energetinio dialogo su Rusija problemas bei nesutarimus Europos Sąjungos (ES) viduje, Lietuvos kaimynės Baltarusijos režimas gali džiaugtis sąlygine ramybe. Tačiau Aleksandro Lukašenkos valdymo metodai neleidžia pamiršti, kad visai šalia turime autoritarinę valstybę, kuri kūrėsi mūsų akyse, bet bandymai įtvirtinti demokratiją buvo paprasčiausiai išniekinti.

Sąlygine perėjimo į demokratiją Baltarusijoje pradžia galima laikyti dvi datas: 1990 m. liepos 27 d., kai dar į Sovietų Sąjungos sudėtį įėjusios respublikos Aukščiausioji Taryba (AT), kurioje vyravo komunistai, paskelbė suverenitetą. Po metų, Sovietų Sąjungos sostinėje Maskvoje įvykus nesėkmingam pučui, lėmusiam vėlesnį šios valstybės suirimą, Baltarusijai, kaip ir kitoms sovietinėms respublikoms, susiklostė palankios aplinkybės siekti nepriklausomybės. 1991 m. rugpjūčio 25 d. nepriklausomos Baltarusijos statusas buvo įteisintas.

Nors naujasis politinis elitas siekė renovuoti Baltarusijos valstybingumą, didžiausią dėmesį perėjimo į demokratiją pradžioje skirdamas tautiškumo elementams, visuomenės atsakas į naujas politines iniciatyvas, palyginti su kitomis posovietinėmis respublikomis, buvo labai vangus. Tai lėmė ilgametė Baltarusijos rusinimo politika, dėl kurios buvo beveik visiškai sunaikintas tautinis baltarusių identitetas. Be to, šalia šių psichologinių problemų, Baltarusijos visuomenė kentėjo ir dėl praktiškesnių dalykų, t. y. nemažų ekonominių sunkumų, ir jų kontrastas su romantiškomis naujųjų Baltarusijos demokratų iniciatyvomis kėlė groteskišką visuomenės reakciją.

Kitas veiksnys, padaręs neigiamą įtaką perėjimo į demokratiją procesams Baltarusijoje praėjusio dešimtmečio viduryje, buvo ilgas laikotarpis be rinkimų. Aukščiausioji Taryba, paskelbusi nepriklausomybę, vis dėlto buvo išrinkta Baltarusijai dar esant Sovietų Sąjungos sudėtyje ir vadovaujantis sovietiniais įstatymais. Todėl demokratinių reformų šalininkai reiškė pagrįstą susirūpinimą, kad iš esmės komunistinė AT pristigs politinės valios vykdyti ryžtingas demokratines reformas, kurios įmanomos tik po naujų rinkimų. Tačiau nepaisant opozicijos iniciatyvų, sprendimas dėl demokratinių rinkimų buvo priimtas tik 1994 metais.

Tais pačiais metais atsirado ir dar vienas svarbus perėjimo į demokratiją elementas - Baltarusijoje buvo priimta nauja konstitucija, iš esmės atitinkanti visas demokratinės šalies konstitucijos charakteristikas. Tačiau nesėkmingi bandymai renovuoti baltarusiškąjį tautinį identitetą, ganėtinai ilgas, palyginti su kitomis posovietinėmis respublikomis, demokratinių rinkimų vakuumas ir ekonominių reformų nesėkmės, nulemtos komunistinio politinio elito neryžtingumo, suponavo savotiškas nusivylimo ar netgi vienasmenės valdžios nostalgijos nuotaikas. To padarinys – 1994 m. liepos 10 d. tuometinis Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir Antikorupcinės komisijos vadovas Aleksandras Lukašenka, pirmame ture surinkęs 45 proc., o antrame - 80 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, tapo Baltarusijos prezidentu. Savotiškais Baltarusijos grąžinimo į autoritarinio valdymo vėžes simboliais laikytini 1995 m., remiantis referendumu, priimti sprendimai grąžinti sovietinius valstybės simbolius ir įteisinti valstybinę rusų kalbą.

Dabartinė prodemokratiška Baltarusijos opozicija yra nurodžiusi šiuos svarbiausius A. Lukašenkos valdymo bruožus:

  • nemėgsta baltarusių kalbos ir kultūros;
  • pirmenybę teikia seniems sovietiniams simboliams;
  • persekioja bet kokias laisvos žiniasklaidos apraiškas;
  • vienasmeniškai prieštarauja Konstitucinio teismo sprendimams;
  • yra aukštinęs Adolfo Hitlerio „tvirtos rankos“ politiką;
  • atvirai pasisako už Sovietų Sąjungos atkūrimą.

Iš esmės jau pirmieji prezidento A. Lukašenkos sprendimai aiškiai parodė, kad, būdamas demokratiniu būdu išrinktas valstybės vadovas, jis neketina tęsti demokratinių reformų. Pavyzdžiui, jau tų pačių 1994 m. pabaigoje jis paskelbia vadinamąją „vertikaliosios prezidentinės linijos“ idėją ir realizuoja ją, subordinuodamas tiesiogiai prezidentui visų 6 šalies regionų ir 118 rajonų vadovus.

1995 m. pirmą kartą po Baltarusijos nepriklausomybės paskelbimo buvo surengti parlamento rinkimai. Tačiau jie, užuot, kaip buvo planuota, rėmęsi mišriąja rinkimų sistema, vyko pagal daugumos sistemą, eliminuojant proporcinio atstovavimo principą. Rinkimų įstatymo pataisų priėmimas parlamente buvo sustabdytas A. Lukašenkos iniciatyva. Kartu su šiais rinkimais vyko ir minėtasis referendumas, pritaręs ne tik valstybinių Baltarusijos simbolių pakeitimui, bet ir ekonominei sąjungai su Rusija (84,2 proc. balsavusiųjų). Be to, prezidentui buvo suteikta teisė paleisti parlamentą, jei šis pažeistų konstituciją. Už tokį sprendimą pasisakė 77,6 proc. rinkėjų.

Taigi prezidentinių galių stiprinimas, iškreipiantis demokratinę institucinę sąrangą, buvo dar vienas ženklas, kad perėjimas į demokratiją Baltarusijoje sustojo. Vėlesni A. Lukašenkos veiksmai – viso valdžios aparato subordinavimas savo valiai - tik patvirtina jau daugiau nei prieš dešimt metų išryškėjusius požymius.

1996 m. A.Lukašenkos iniciatyva buvo pakeista Baltarusijos konstitucija, dar labiau išplečiant prezidento galias. Teisiškai toks veiksmas nebuvo įmanomas, nes galiojusioje 1994 m. konstitucijoje buvo nurodyta, kad jos negalima keisti penkerius metus. Tais pačiais metais darbą pradėjo pirmasis nepriklausomoje Baltarusijoje išrinktas parlamentas, tačiau jo narių gretose nebuvo nė vieno opozicinių politinių jėgų atstovo. Be to, dėl menko rinkėjų dalyvavimo parlamento rinkimuose kai kuriose apygardose iš 250-ies buvo išrinkti tik 199 deputatai. Tais pačiais metais A. Lukašenka su Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu pasirašė Rusijos ir Baltarusijos sąjungos sutartį, kurios atsiradimas rodė, kad tarptautinės bendruomenės įtaka naujajam režimui vyks tik iš Rytų.

Pasinaudodamas išplėsta įtaka ir remdamasis jėgos struktūromis, tais pačiais metais A. Lukašenka sugebėjo suskaldyti Semiono Šareckio vadovaujamą parlamentą, atvirai besipriešinantį prezidento norams pakeisti šalies konstituciją. 110 A. Lukašenką palaikiusių deputatų suformavo naujo parlamento žemesniuosius rūmus, todėl buvo įsteigtas ir Senatas, sudarytas iš regionų atstovų (juos turėjo patvirtinti prezidento atstovai regionuose) ir paties A. Lukašenkos skiriamų senatorių. Tokioms reformoms nepritarę buvusio parlamento nariai įsteigė Piliečių komitetą Konstitucijai apginti, tačiau sulaukę tik režimo ignoruotos užsienio šalių, tarp jų ir Lietuvos, paramos buvo išstumti iš Baltarusijos politinio gyvenimo.

Toks įvykių scenarijaus leido A. Lukašenkai palyginti ramiai stiprinti „vertikaliąją prezidento liniją“ iki pat 2001 m. prezidento rinkimų, kuriuose jo kandidatūra nesulaukė jokio rimtesnio pasipriešinimo. Tačiau prasidėjus antrajai, pagal Konstituciją paskutiniajai, kadencijai ėmė rastis ženklų, kad A. Lukašenka sieks teisinių normų pakeitimo, kuris įteisintų galimybę balotiruotis trečiajai kadencijai. 2004 m. surengus referendumą A. Lukašenka įgijo galimybę dar kartą koreguoti konstitucines nuostatas, taip atveriant sau tolesnes politinės karjeros perspektyvas. Priminti, kad šio referendumo rezultatai Vakarų stebėtojų nebuvo pripažinti, vargu ar verta.

Vėlesni įvykiai - masinių demonstracijų malšinimas, dar didesnis spaudos laisvės varžymas ir opozicijos politikų areštai arba dingimas be žinios - galutinai patvirtino autoritarinio režimo įsigalėjimą ir visišką demokratizacijos žlugimą Baltarusijoje. 2006 m. įvykę prezidento rinkimai, lėmę trečiąją A. Lukašenkos kadenciją valdžioje, tapo tik dar viena to iliustracija, kurios kol kas negadina nei laikinai pašliję santykiai su Rusija, nei laikini flirtai su Europa. Pastarajai, atrodo, tokia kaimynystė kelia mažiau problemų nei Lenkijos ambicijos. Tačiau reikia pasakyti, kad demokratinės ambicijos yra kur kas mažiau pavojingos už autoritarinę tylą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras