Beveik prieš penkis dešimtmečius revoliuciją įvykdžiusi ir iki šiol su nemenku ironijos prieskoniu „laisvės sala” vadinama Kuba anuomet tiesiog buvo priversta pulti į SSRS glėbį. Net garsusis sovietų lyderis Nikita Chruščiovas JAV prezidentui Johnui Kennedy‘iui sakė, kad Fidelį Castro komunistu pavers ne kas kita, o arši Amerikos pozicija ir bekompromisis noras grąžinti šią naciją į doros kelią. Prabėgo dešimtys metų, pasaulis neatpažįstamai pasikeitė, tačiau ar liko rusai ištikimais kubiečių draugais? Anaiptol. Maskva norėtų atgaivinti senus gerus santykius, bet Havanoje atmintimi nesiskundžiama: nepasitikėjimas ir nuoskaudos, kai po SSRS subyrėjimo Rusija Kubą paprasčiausiai užmiršo, nutraukė visus ekonominius santykius ir nukirto finansines injekcijas, atvedusias prie tikros katastrofos, niekur nedingo. Havanos centre šalia kur kas kuklesnių statinių puikuojasi daugiaaukštis Rusijos ambasados pastatas, kurį kubiečiai praminė „peiliu, įsmeigtu Havanai į širdį”.

SSRS ir Kubos santykius visuomet lėmė ne širdies balsas, o tam tikrų aplinkybių susiklostymas. Šaltojo karo metais Maskvai buvo paranku draugauti su „laisvės sala”, nes tai kėlė alergiją Vašingtonui. F. Castro taip pat negalėjo sau leisti prabangos rinktis bičiulius, nes net pačioje Lotynų Amerikoje nepaklūstančių JAV praktiškai nebuvo. Tačiau visai neseniai išslaptinus tam tikrus Kubos žvalgybos dokumentus tapo aišku, kad įtampos ir nuoskaudų savo santykiuose šalys neišvengė ir sovietų laikais, nors atkakliai tai slėpė po ugningos draugystės skraiste. Pasirodo, F. Castro krizės metu Maskvoje prašė nedviprasmiškos paramos kovoje su JAV, o SSRS vadovybė atsisakė ne tik įsikišti fiziškai, bet ir padaryti pareiškimą -  užstoti Kubą prieš Vašingtoną.

Tačiau didžiausio smūgio Kuba sulaukė po 1991 metų – subyrėjus SSRS, apie ją Maskvoje tiesiog užmiršo. Šalis neteko pagrindinės prekybos partnerės, ilgus metus vykdžiusios programą „cukrus už naftą”, nutrūko kreditavimas ir subsidijos, o kaimyninės JAV politika nenumaldomai agresyvėjo. Milžiniška ekonominė krizė Kubos BVP nusmukdė net 35 proc., atrodė, kad artėja tikra katastrofa, pasibaigsianti F. Castro režimo griūtimi. Maža to – oficialioji Rusijos diplomatija pradėjo atvirai palaikyti karingai nusiteikusius Kubos emigrantus, o kai kurie aukšto rango rusų pareigūnai net ėmė kalbėti, kad „socialistinei Kubai atėjo galas”. Tačiau kubiečiai ne tik išgyveno, bet ir bando atsitiesti. Havaną prisiminė ir Maskvoje.

Pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas į Kubą neskraidė. Faktinis ryšių tarp valstybių atnaujinimas įvyko 1996 m., kai užsienio reikalų ministras Jevgenijus Primakovas vieno pirmųjų savo užsienio vizitų išvyko kaip tik į „laisvės salą”. 1999 m. Havanoje apsilankė jau kitas URM vadovas – Igoris Ivanovas, o po metų – ir pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Rusų diplomatai šiandien tikina, kad „sena meilė nerūdija”, kad Kuba buvo ir liks viena svarbiausių Rusijos partnerių Lotynų Amerikoje, nors ir neslepia, kad šalių santykiams teko rimti išbandymai ir reikėjo prisitaikyti prie naujų politinių bei ekonominių realijų. Maskvoje Kubos atžvilgiu vis dažniau naudojama retorika „sustiprinti”, „atnaujinti”, „pakelti į naują kokybės lygį”, bet tikru šaukštu deguto į medaus statinę tapo įsiskolinimų klausimas.

Rusai tikina, kad nuo 1959 m. iki 1991 m. Kuba SSRS liko skolinga apie 22 milijardus JAV dolerių. Išgirdęs tokius skaičius, F. Castro suskubo pareikšti, kad 1990-1992 metais, kai staiga ir nemotyvuotai rusai nutraukė ekonominį bendradarbiavimą, Kuba patyrė 30 milijardų JAV dolerių nuostolį. Jei Maskva nenori to laikyti skola, tuomet galėtų kasmet po 200 milijonų dolerių mokėti už Lourdes radiolokacinės stoties nuomą. Ir ne nurašydama neva Kubos skolą, bet tikrais doleriais.

Lourdes radiolokacinę stotį – faktinę rusų karinę bazę - 2000 m. savo vizito metu Kuboje aplankė V. Putinas. Kitais metais Maskvoje buvo priimtas vienpusis sprendimas stotį uždaryti. Havanoje tokį žingsnį suprato vienareikšmiškai – rusai ir vėl smogė į nugarą. Ir ne šiaip, o tenkindami  Vašingtono, su kuriuo po rugsėjo 11-osios teroro aktų atsirado naujų bendradarbiavimo aspektų, norus.

JAV George‘o Masono universiteto valstybės valdymo ir politologijos dėstytojas Markas N. Katzas tikina, kad V. Putinas, kuris nepaprastai jautriai reaguoja į viską, kas susiję su Rusijos prestižu ir įvaizdžiu pasaulyje (negi amerikiečiai pareikalavo, o rusai iškart sutiko?), sprendimą uždaryti Lourdes radiolokacinę stotį priėmė ne dėl paprastos nuostolių ir naudos analizės. „Putinas, žinoma, nenorėtų, kad aplinkui visi kalbėtų, jog jis nuolaidžiauja Vašingtonui, bet tikriausiai lankstytis prieš Havaną jam norisi dar mažiau. Tad jo sprendimo esmė greičiausiai labai paprasta: Rusijai Castro ir visa Kuba neverti net ir dviejų šimtų milijonų dolerių per metus”, - savo straipsnyje rašė M. N. Katzas.

Vis dėlto pernai šalims pavyko susitarti dėl skolų sureguliavimo: Kubos įsiskolinimu Rusijai pripažinta 166 milijonai JAV dolerių, taip pat Maskva paskyrė Havanai lengvatinį kreditą – 355 milijonus dolerių. Buvo sutarta, kad šie pinigai bus panaudoti investiciniam bendradarbiavimui stiprinti, elektros ir kt. energetikos objektams modernizuoti, vandens apsaugos objektams bei geležinkeliams rekonstruoti, transporto sistemai atnaujinti ir t. t. Ekonominis bendradarbiavimas – štai kas šiandien domina Rusiją, kuriai vienuolika milijonų gyventojų turinti Kubos rinka tikrai ne prošal. Jau 1994 m. buvo atnaujinta programa „cukrus už naftą”, pradėtos derybos dėl pirmojo atominės elektrinės bloko statybos užbaigimo.

Šiandien rusai viliasi gauti naudos iš Kubos transporto sistemos modernizacijos, taip pat Maskvoje tikimasi, kad pavyks sėkmingai įsitraukti į turizmo ir naftos gavybos bei perdirbimo projektus. Beveik pusė Kubos pramonės ir energetikos produkcijos vis dar gaminama objektuose, kuriuos pastatė ar rekonstravo buvusi SSRS. Juos reikia modernizuoti, jiems reikia atsarginių ir komplektavimo dalių, kurias pasirengusi tiekti Rusija. Kubos rinkos patrauklumas rusams akivaizdus, bet, deja, niekas nestovi vietoje – šiandien Rusija jau nebepatenka į svarbiausių ekonominių Kubos partnerių dešimtuką, o prekių mainai kasmet tesudaro nepilnus 200 milijonų JAV dolerių. Iš esmės SSRS vietą Kuboje jau baigia užimti Kinija, kurios entuziazmas yra beribis ir kuri kredituoja savo eksportą į Kubą itin patraukliomis sąlygomis. Kaip bebūtų paradoksalu, bet, nepaisant griežto ekonominio embargo, su Kuba per trečiąsias šalis gan intensyviai prekiauja ir JAV - prekių mainų apimtis beveik dukart viršija Rusijos rodiklius. O kur dar ištikimoji, pačiomis geriausiomis kainomis tiekti naftą pasirengusi Venesuela, Kanada, Meksika, Ispanija ir Italija?!

Oficialiais duomenimis, 2006 m. Rusijos ir Kubos prekybos apimtis išaugo 23,8 proc. ir buvo 231 mln. JAV dolerių. Eksportas sudarė 184,5 mln. JAV dolerių, ir tai viso labo dviejų lėktuvų IL-96-300 pardavimas Havanai. Rusų eksporto struktūroje 90,7 proc. sudaro mašinos ir kita techninė produkcija, kurios pirkti išsivysčiusios šalys net neketina. 63,8 proc. importo iš Kubos – cukraus žaliava, kurios Rusijai reikia žiemą: jai pritaikyti dauguma šios šalies cukraus fabrikų.

Tačiau, nepaisant, anot Rusijos diplomatų, išsivadavimo nuo ideologinių dogmų ir politinių doktrinų, šalių ekonominis bendradarbiavimas nebus toks paprastas: niekur nedingo didžiulis atstumas, kurį neretai Kubai primindavo sovietų pareigūnai, o ir Havana senas nuoskaudas jei ir atleido, tai tikrai neužmiršo. Ekspertų teigimu, ne itin kas pasikeistų ir nuo valdžios olimpo nulipus legendiniam F. Castro. Svarbią geostrateginę padėtį užimančiai Kubai draugystės ranką pasirengę ištiesti tikrai ne vien rusai. Negalima užmiršti ir to fakto, kad iki 1959 m. revoliucijos Kuboje amerikietiškas kapitalas sudarė apie 1 mlrd. dolerių, arba apie 12 proc. viso JAV kapitalo Lotynų Amerikoje. Amerikiečiai kontroliavo Kubos žemės ūkį, stambiausius cukraus fabrikus, naudingąsias iškasenas, svarbiausias pramonės šakas, geležinkelius, bankus, komunalines įmones ir t. t. Šios Kubos kaimynės magnatai tai irgi prisimena.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.