Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Euroatlantinės organizacijos
 
  „Senosios“ Europos politinio elito kaita: kaip šia galimybe pasinaudoti „naujajai“ Europai?

Arūnas Spraunius
2007 07 04

Savaip simboliška, kad naujasis Prancūzijos prezidentas Nicola Sarkozy birželio pradžioje paskelbė, kad kariai iš visų Europos Sąjungos (ES) valstybių dalyvaus kariniame parade Paryžiuje, kuris įvyks kitą mėnesį per Prancūzijos nacionalinę šventę. Anksčiau Bastilijos paėmimo dienos parade yra dalyvavę vokiečių ir britų kariai.

Birželio 21-22 dienomis vykusiam ES valstybių vadovų susitikimui skirtame JAV dienraščio ,,The Wall Street Journal“ straipsnyje kalbama apie Sąjungai pirmininkaujančios Vokietijos viltis, kad, užglaisčius nesutarimus dėl naujosios ES konstitucijos, neseniai pradėję eiti pareigas naujieji šalių lyderiai galėtų sutelkti dėmesį į kur kas svarbesnes problemas – bloko plėtrą ir vis kategoriškesne tampančios užsienio politikos Rusijos atžvilgiu formavimą.

Dabar, kai didžiausioms ES valstybėms vadovauja nauji lyderiai – Angela Merkel Vokietijoje, N. Sarkozy Prancūzijoje, o Didžiojoje Britanijoje premjero pareigas pradėjęs eiti Gordonas Brownas – sustiprėjo viltis, kad bus galima imtis realių problemų. Be abejo, esama daugybės subtilių klausimų, rūpinčių ne tik naujosioms, bet ir senosioms narėms. Pavyzdžiui, Londonas susirūpinęs dėl to, kad ES įgijus tarptautinį teisinį statusą, kuris suteiks galimybę Sąjungai turėti savo atstovus pasaulinėse organizacijose, Didžioji Britanija gali prarasti nuolatinę narystę Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Gali būti, kad dėl to nuogąstauja ir kita nuolatinė Saugumo Tarybos narė – Prancūzija.

Bene svarbiausia kliūtimi susitarti laikoma Lenkija. Varšuva siekia turėti daugiau įtakos bendriems ES sprendimams. Pagal dabartinį projektą kiekviena ES valstybė gaus gyventojų skaičiui proporcingą balsų kiekį, tad Vokietija dvigubai pranoks Lenkiją. Lenkija agituoja už nelygybę panaikinantį modelį, ją palaiko Čekija. Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis po 4 valandas trukusio pokalbio su Vokietijos kanclere A. Merkel pareiškė, kad savo pozicijos nepakeitė, nors ir išsakė įsitikinimą, kad susitikimo Briuselyje metu sprendimas bus rastas ir sutartis bus pasirašyta. Vėliau Lenkija dar labiau sušvelnino savo poziciją ir pareiškė, kad yra pasirengusi viršūnių susitikime atsisakyti veto teisės, jeigu jai bus garantuotos tvirtos pozicijos ES.

Tiesa, prieš tai Lenkija sulaukė gana atviros ES užuominos, kad ji rizikuoja prarasti kitų ES šalių pinigus ir palaikymą, jei ES valstybių vadovų susitikime užblokuos naująją ES Konstitucinę sutartį. Didžioji Britanija, Čekija ir Nyderlandai taip pat siekia pataisų naujajame sutarties projekte, tačiau, pasak dienraščio „The Financial Times“, Europos Komisijos pirmininkui Jose Manueliui Barrosui didžiausią nerimą kelia Lenkija.

Lenkijai sušvelninus savo poziciją, griežtesnių veiksmų ėmėsi Didžioji Britanija, siekdama sumažinti siūlomus ES užsienio reikalų ministrų įgaliojimus ir veiklos sritis. Londonas paskutinę minutę pateikė savo reikalavimus sušvelninti bendrą ES užsienio ir saugumo politiką.

Taigi gana akivaizdu, kad Sąjungoje nė vienos valstybės valia nėra lemiamas veiksnys. Svarbiausia – taisyklės, dėl kurių iš pradžių susitariama, o paskui tenka kantriai įtikinėti ir laukti, kol visi susipras jų laikytis.

Nemažai analitikų konstatuoja, kad net ir esant nesutarimams dėl konstitucijos politinis klimatas vis dėlto keičiasi į gerąją pusę. „Politikos vėjas dabar palankesnis nei anksčiau, - pasakė Londone veikiančio Europos reformų centro ekspertas H. Bradly. – ES ekonomika geresnė nei praeityje, o politikų, susipykusių dėl JAV sprendimo 2003 m. įsiveržti į Iraką, karta galutinai pasitrauks nuo scenos kartu su Didžiosios Britanijos premjeru T. Blairu.“

Be to, čia esama ir tam tikros etinės problemos. Vokietija yra didžiausia ES mokesčių mokėtoja, taigi ir viena didžiausių naujųjų narių finansuotojų. Gegužės 23-osios numeryje lenkų žurnalas „Przeglad“ straipsnyje „Ketvirtosios Žečpospolitos diplomatija“ rašė, kad vienas didžiausių Trečiosios Žečpospolitos (iki brolių Kaczynskių) laimėjimų buvo susitaikymo proceso su Vokietija pradžia. Pastaroji pasisakė už Lenkijos priėmimą į ES ir NATO, vokiečių politinis elitas vykdė draugišką politiką Lenkijos atžvilgiu.

Ir staiga visa tai buvo sunaikinta, kai dabar valdantys Teisės ir teisingumo partijos politikai, reaguodami į įvairias šalių santykių aktualijas, ėmė skelbti, esą vokiečiai nespjaudys mums į veidą. Anot lenkų žurnalo, tokia laikysena Europoje atrodo laukinė. ES tradicija kitokia: savo interesus, be abejo, reikia tvirtai ginti, bet pirmiausia privalu patiems nusistatyti jų hierarchiją. Be to, šypsena pasieksi daugiau nei įtūžiu.

Publikacijoje apskritai daroma ne itin linksma išvada, kad, vertinant iš strateginės perspektyvos, Lenkija nežino, kas jai artimiau – britų peršama gana laisva valstybių sąjunga ar, atvirkščiai, labiau unifikuotas variantas. Šiuo klausimu Europoje vyksta diskusija, bet lenkų ten nėra.

Galima būtų pridurti, kad diskusijoje dėl būsimos ES raidos krypties kol kas mažokai dalyvauja ne tik lenkai, bet ir dauguma Vidurio bei Rytų Europos valstybių. Be abejo, įvairius renginius organizuoja ir naujosios Sąjungos narės, bet kai kada atrodo, kad jie yra veikiau reprezentacinio (tarkime, siekiant įtvirtinti savo kaip „šeimininkės“ ar „regiono lyderės“ vaidmenį) ar net kiek ritualinio pobūdžio, ir išvadų turinys čia nėra svarbiausias.

Latvijos laikraščio „Neatkariga Rita Avize“ straipsnyje „ES ateities kryptys“, skirtame šių metų balandžio 12-ąją Rygoje vykusiam 8 Sąjungos šalių vadovų susitikimui, kaip viena svarbiausių sulėtėjusios ES raidos priežasčių nurodomas tebegaliojantis veto principas. Taip šalis nares esą  gali „nupirkti“ kiti globalūs geopolitiniai žaidėjai – JAV, Kinija, Indija, Rusija ar Izraelis. „Nupirkti“ gal ir gali, bet ES tradicija siekia ne drausti, o įtikinti ir suteikti galimybę suprasti patiems.

Prie valdžios vairo stojantys nauji „senosios“ Europos lyderiai žada naujus vėjus ir permainas, bet toms permainoms nuo pat pradžių stengiamasi suteikti sisteminį pobūdį, derinant simbolinius viešosios politikos ženklus su labai konkrečiu viešosios nuomonės, oponentų ir sąjungininkų nuomonės tyrimu ir kompromisų paieška.

Politiniams procesams vadinamojoje „senojoje“ Europoje būdingas tam tikras tolygumas. Kai 2002 m. Prancūzijos prezidento rinkimuose kraštutinis dešinysis R. M. Le Penas pateko į antrąjį turą, už jo konkurentą tradicinės dešinės atstovą Jacques‘ą Chiracą suskubo agituoti ir kairieji, ir dešinieji. Be to, net ir patekę į aukščiausią valdžią, kraštutinėmis pažiūromis pasižymintys politikai dalies savo radikalumo arba netenka, arba dėl dešimtmečiais susiklosčiusių demokratinių mechanizmų tiesiog negali jo panaudoti. Po 1999 m. Austrijos parlamento rinkimų Jorgo Haiderio vadovaujama Laisvės partija tapo mažesniąja valdančiosios koalicijos partnere, o pats simpatijomis Adolfui Hitleriui garsėjęs politikas - vyriausybės nariu. Nepaisant to, šalies politika kaip buvo, taip ir liko tradiciškai nuosaiki. Prieš pusantrų metų Austrija sėkmingai ir be ypatingos savireklamos iš britų buvo perėmusi vadovavimą ES.

Pagaliau akivaizdu, kad politinis elitas ne tik „senojoje“, bet ir „naujojoje“ Europoje nėra vienodas, ir kiekvieną atvejį dera analizuoti atskirai. Tiesa, „naujosios“ Europos šalių politikai būdingi kraštutinumai kai kada įgyja blaškymosi požymių ir neretai logiškai nelengvai paaiškinami, tad tenka kalbėti apie „nenuspėjamą“ Vidurio ir Rytų Europos specifiką.

Galbūt vis mažiau prognozuojamų brolių Kaczynskių veiksmų suneramintas buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis, beveik 10 metų išlikęs populiariausiu Lenkijos politiku, birželio pradžioje sutiko vadovauti Kairiųjų ir demokratų aljanso programos tarybai. Pasak A. Kwasniewskio, dabartinė valdančioji koalicija menkina Lenkiją Europoje.

Įdomu tai, kad viena iš šio aljanso partnerių yra dešinioji partija „Pilietinė platforma“. Situacija kažkuo primena Lietuvą: valdo kairieji, juos remia konservatoriai. Gali būti, kad tokios, atrodytų, netikėtos sąjungos yra viena iš nedaugelio galimybių linkusius greitai įsisiūbuoti Vidurio ir Rytų Europos valstybių politikos laivus išlaikyti daugmaž stabilius. 

Kad tie laivai nėra ypač stabilūs, rodo ir Amerikos žmogaus teisių gynimo organizacijos „Freedom House“ neseniai atliktas tyrimas. Pagal jį, daugelyje naujųjų ES valstybių pastebimas demokratijos standartų smukimas arba sąstingis. 2006 m. politinės sąlygos pablogėjo Lenkijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje. Vyšegrado valstybėse - Lenkijoje, Čekijoje ir Vengrijoje - politiniai įvykiai vis labiau užgožia ekonominius laimėjimus. Šiose šalyse stiprėja populistinės ir antiliberalios tendencijos, žiniasklaida darosi vis šališkesnė. Kovos su korupcija srityje esama didžiulio neatitikimo tarp įstatymų leidimo ir jų taikymo praktikos. 

Kita vertus, „naujoji“ Europa ambicingai konkuruoja tarpusavyje ir siekia savų vertinimų, taip pat ir kaimynų, su kuriais lyg ir turėtų besąlygiškai solidarizuotis, atžvilgiu. Tarkime, požiūris į tokius dalykus kaip lenkiškos mėsos eksporto draudimas į Rusiją Lietuvoje ir Latvijoje nevienodas: minėtame „Neatkariga Rita Avize“ straipsnyje „ES ateities kryptys“ lenkų mėsos eksportuotojai gana atvirai vadinami kontrabandininkais. Arba – vengrų ketinimai kartu su „Gazprom“ iš Turkijos pratęsti dujotiekį „Žydrasis srautas“ iki Vengrijos. Jis eitų praktiškai ta pačia kryptimi kaip ir dujotiekis „Nabucco“, kuris yra ES projektas. Premjero Ferenco Gyurcsany vadovaujama Vengrijos vyriausybė dėl to kaltinama išdavyste, pats F. Gyurcsany tikina, kad jo šalis, kaip ir visa Europa, siekia diversifikuoti energijos išteklių tiekimą, ir tuo pat metu teigia, kad Vengrija planuoja tapti stambiu dujų tiekimo mazgu („Gazprom“ šioje šalyje stato didžiulę dujų saugyklą). 

Keičiantis „senosios“ Europos valdančiajam elitui, vargu ar galima tikėtis ko nors labai naujo - net ir tuo atveju, jei šiuo metu Lenkiją valdantys broliai Kaczynskiai sugalvotų imtis „vienašališkai radikalios“ besiformuojančių ES santykių ir struktūrų reformos. Tai neįmanoma – 2004-aisiais pasipildžiusi dešimčia naujų narių (ateityje, tikėtina, pasipildysianti dar daugiau) ES jau gyvena tam tikru ritmu, kurį lemia daugybė įvairių interesų ir formalios bei biurokratinės procedūros, susiformavusios per ne vieną dešimtmetį. Anot amerikiečių „The Wall Street Journal“ gegužės 31 d. straipsnio „Europos „perginklavimas“, šiandien Europos demokratija remiasi nedidelių žingsnių ir konstruktyvaus nuosaikumo principu.

Be abejo, tą ritmą veikia ir kai kada gal kiek nervingas „naujųjų“ aktyvumas, bet visiškai suardyti jo negali, nebent praturtinti nauju turiniu, kaip kad yra santykių su Rusija atveju: naujosioms ES narėms, atrodo, vis geriau sekasi įtikinti „senąsias“, kad jų požiūris į Rytų kaimynę daugeliu atvejų naivus. Taigi jei dabartinė rotacija ir atveria kokius kelius, jie tradiciniai -  mokymasis veikti nuosekliai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (37)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (104)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras