Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ukraina: nesibaigianti kova už ir prieš demokratiją

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2007 07 06

Kai nesena politinė krizė Ukrainoje lyg ir buvo išspręsta Viktoro Juščenkos ir Viktoro Janukovyčiaus susitarimu, daugelis šią šalį lyg ir primiršo. Tačiau tiek minėtasis konfliktas, tiek ir Kijevo ateities politinės linijos scenarijai gali būti užkoduoti itin painioje Ukrainos posovietinėje evoliucijoje.

Ukraina paskelbė nepriklausomybę 1991 m., iširus Sovietų Sąjungai turėdama analogiškas starto pozicijas kaip ir kitos buvusios sovietinės respublikos. Paskui sekė gana greitas daugiapartinės sistemos įsitvirtinimas, pagrindinių įstatymų, užtikrinančių demokratinę institucinę sąrangą ir pilietines bei politines teises, priėmimas. Be to, tais pačiais metais buvo sudaryta parlamentinė komisija naujos Ukrainos konstitucijos projektui parengti. Todėl galima teigti, kad ankstyvuoju perėjimo į demokratiją laikotarpiu politinės reformos Ukrainoje vyko gana sėkmingai. Lygiai taip pat sėkmingai vyko ir tautinio identiteto atkūrimo procesas: ne tik senieji nacionaliniai simboliai paversti valstybiniais, bet ir įtvirtintas valstybinis ukrainiečių kalbos statusas. Tačiau svarbiausias Ukrainos demokratizacijos pradžios aspektas buvo ekonominės reformos. Vietinis verslo sluoksnis daugiau formavosi vadinamosios ,,spontaniškos privatizacijos“ ir faktiško valstybės turto pasisavinimo, o ne formalių privatizacijos procedūrų keliu, todėl ji, prasidėjusi 1992 m., užsitęsė iki 1997-1998 metų.

Kaip tik tokia ekonominių reformų eiga, kontroliuojama ir vykdoma ne vienos, o keleto politinių jėgų, dominavusių Radoje, lėmė, kad antroje paskutinio XX a. dešimtmečio pusėje Ukrainos verslo interesų struktūroje išryškėjo trys pagrindinės stambių verslininkų (,,oligarchų“) grupuotės – Kijevo, Dnepropetrovsko ir Donecko, besispecializuojančios skirtinguose pramonės sektoriuose ir turinčios tarpusavyje konkuruojančių verslo bei politinių interesų.

O dėl rinkimų, tai jų dinamika Ukrainoje taip pat nebuvo griežtai subordinuota vieno asmens interesams, kas buvo būdinga, pavyzdžiui, Baltarusijai. Ukrainoje per visą posovietinį laikotarpį vyko du nacionaliniai referendumai: 1991 m., siekiant legitimizuoti šalies nepriklausomybės paskelbimą, ir 2000 m., siekiant reformuoti šalies valdymo sistemą. Tiesa, pastarasis, inicijuotas tuomečio prezidento Leonido Kučmos rėmėjų ir turėjęs akivaizdžią šios institucijos galių plėtros potekstę, iš dalies priminė A. Lukašenkos iniciatyvas, todėl sulaukė nepalankių tarptautinių organizacijų vertinimų ir iš esmės atskleidė neigiamas Ukrainos politinės raidos tendencijas, rodančias pernelyg didelę tuometės vyriausybės, dalies Rados ir prezidento administracijos „difuziją“ su verslo sluoksniais.

O 1991, 1994 ir 1999 metų prezidento bei 1994, 1998 ir 2002 metų parlamento rinkimai Ukrainoje vyko be didelių nesklandumų. Žinoma, galima teigti, kad L. Kučmos režimas buvo nedemokratinis, vis dėlto reikėtų pažymėti, kad jis išliko ganėtinai pliuralistinis ir atviras. Kitaip tariant, opozicija, nors administraciniu būdu ir ribojama, turėjo santykinai neblogas politinio veikimo sąlygas.

Tačiau, palyginti su Vidurio Europos šalimis ar Baltijos valstybėmis, akivaizdu, kad demokratizacijos procesai Ukrainoje buvo gerokai lėtesni. To priežasčių, ko gero, visų pirma reikėtų ieškoti ne procedūriniuose pažeidimuose, bet politinėje konjunktūroje, kuri būdavo suformuojama legaliais būdais, tačiau neretai imdavo veikti pasitelkdama neformalius, klientistinius būdus. Be abejo, čia pirmiausia reikia kalbėti apie L. Kučmos valdymo laikotarpį, lydėtą ne tik valdžios kovos su žiniasklaida skandalų, bet ir akivaizdaus valdžios struktūrų susiliejimo su verslo sektoriumi, kas ne tik iškreipė ekonominių reformų pobūdį (pavyzdžiui, stabdė užsienio investicijų atėjimą į Ukrainos rinką), bet ir komplikavo būtinus politinius pokyčius. Verslo klasė ne tik buvo formuojama valstybės iniciatyva (kontroliuojant politiniam elitui, su jo „sankcija“) - šiai klasei jau nuo pirmųjų Ukrainos nepriklausomybės metų buvo leidžiama tiesiogiai dalyvauti (ne daryti įtaką iš šalies, bet dalyvauti pačiai!) valstybės valdyme. Politinių interesų įgyvendinimas su verslo sluoksnio pagalba precedentu tapo dar valdant L. Kravčiukui, o vėliau, ypač po 1994 m. prezidento ir parlamento rinkimų, tarsi pasidarė visiškai „normalu“, kad verslininkai, savo valdomais finansiniais, žmogiškaisiais, informacijos ar kitais resursais padėję tam tikram politikui ar politinei partijai laimėti rinkimus, vėliau „privalo“ patys gauti postus savo politinių „klientų“ kontroliuojamose valdžios institucijose, kuriose jie turės pakankamus organizacinius resursus priiminėti savo verslo grupei naudingus, ją proteguojančius sprendimus.

Savotiška demokratijos Ukrainoje pergale galima laikyti tai, kad šios tendencijos neperaugo į antikonstitucinius L. Kučmos ketinimus balotiruotis trečiajai prezidento kadencijai. Tačiau procedūriniai pažeidimai per 2004 m. prezidento rinkimus, padaryti vieno iš Ukrainos verslo klanų interesus proteguojančio kandidato V. Janukovyčiaus naudai, aiškiai parodė, kad šalis balansuoja ant pavojingos užsitęsusio perėjimo į demokratiją žlugimo bangos. Tačiau visuomenės reakcija ir tarptautinės bendrijos įtaka, pasireiškusi užsienio valstybių vadovų, tarp jų ir Lietuvos prezidento, dalyvavimu sureguliuojant konfliktą, lėmė, kad šių rinkimų nugalėtoju buvo paskelbtas V. Juščenka, atvirai deklaravęs demokratinės Ukrainos raidos perspektyvą. Tiesa, vėlesnių parlamento rinkimų rezultatai lėmė, kad įtaką valstybėje V. Juščenkai teko dalytis su tuo pačiu V. Janukovyčiumi, kuris koalicinių derybų keliu užsitikrino premjero postą ir kurio dabartinė veikla vis labiau pasižymi nuolaidomis demokratizaciją jau seniai pamiršusiai Rusijai. O paskutiniojo meto įvykiai tik dar kartą parodė, kad kovos už ir prieš demokratiją sindromas Ukrainoje dar labai gajus.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras