Edwardas Lucasas – britų žurnalistas, „The Economist“ korespondentas Vidurio ir Rytų Europai, apie Rytų Europą rašantis dar nuo 1986 metų. E. Lucasas yra parašęs knygą „Kodėl aš vis dar esu anglikonas“ (2006 m.), be gimtosios anglų kalbos, moka vokiečių, rusų, lenkų, lietuvių ir čekų kalbas. „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlo latvių rašytojo, vertėjo Peterio Cedrinio interviu su žymiuoju britų žurnalistu.

Daugybė Baltijos šalyse gyvenančių žmonių stebisi Jūsų pateikiamomis įžvalgomis apie šių valstybių politinę situaciją - apie tai žinote daugiau nei dauguma kitų užsienio žurnalistų. Ar pritariate tokiai nuomonei? Jei taip, papasakokite, kaip įgavote šių žinių.

Apie Vidurio ir Rytų Europos regioną iš esmės be pertraukų rašau dar nuo 1987 metų. Iš tikrųjų man sunku pačiam vertinti savo kompetentingumą, kalbant apie įvairius su Baltijos šalimis susijusius klausimus. Tačiau manau, kad skirtumas iš tiesų būtų akivaizdus, jei mėginčiau lyginti, tarkime, Estiją su Moldova. Be to, palyginti nedaug žurnalistų moka rusų, vokiečių ir lenkų kalbas, kurios iš tikrųjų praverčia, rašant apie šį regioną.

Iš Jūsų straipsnių matyti, jog daugeliu klausimų turite aiškią nuomonę. Kaip ši nuomonė dera su objektyvaus rašymo reikalavimu? Ar apskritai tikite, jog įmanoma rašyti objektyviai?

„The Economist“ yra laikraštis, kuriame siekiama pateikti nuomones, tai yra mes ne tik aprašome įvairius reiškinius, bet ir bandome juos paaiškinti. Kas savaitę rašau straipsnius į specialią šio laikraščio rubriką, kurioje galiu išdėstyti savo požiūrį, kurio, savaime suprantama, nereikščiau rašydamas į „Europos“ skiltį.

Nors Jūs akivaizdžiai simpatizuojate trims Baltijos valstybėms, regis, į nacionalistus žiūrite nepalankiai... Šiuo metu nacionalizmas Baltijos valstybėse - aktualus klausimas. Tad kaip vertinate Baltijos valstybėse pastebimas nacionalizmo apraiškas?

Iš tikrųjų esu palankiai nusiteikęs visų šio keblaus klausimo šalių atžvilgiu. Manau, kad etnocentrizmu pasižymintis nacionalizmas neprisideda prie Baltijos valstybių saugumo, laisvės ir klestėjimo užtikrinimo. Tačiau kaip pašalinis stebėtojas aš turiu laikytis atsargios pozicijos, pasakodamas Baltijos šalių žmonėms apie tai, kokie jie „turėtų“ būti.

Kuo trys Baltijos valstybės skiriasi viena nuo kitos?

Estija yra mažesnė, artimesnė Šiaurės šalims, protestantiška. Žmonės čia santūresni, tačiau labiau nei kitų Baltijos šalių gyventojai yra linkę imtis naujovių.

Jūs daug žinote apie Rytų ir Vidurio Europą. Kokių pastebite skirtumų tarp Baltijos valstybių ir buvusių sovietų satelitų?

Sovietų valdymo palikimas šiandien yra iš tiesų ryškus Baltijos valstybėse, tačiau laikui bėgant jis blanksta. Sovietinis antspaudas ryškesnis, tarkime, Moldovoje ar Ukrainoje.

Esate teigęs, kad Bronzinio kario skulptūros iškėlimas buvo bloga idėja. Kodėl?

Skulptūros buvimas senojoje jos vietoje kėlė grėsmę viešajai tvarkai. Iškėlus skulptūrą, kilo grėsmė nacionaliniam saugumui. Tad, siekiant nedidelės, simbolinės naudos, teko patirti daug neigiamų dalykų.

Tačiau jeigu manėte, kad iškėlimas buvo bloga idėja, kodėl po šių įvykių taip įnirtingai gynėte Estiją?

Todėl kad Estijos vyriausybė priėmė abejonių keliantį sprendimą, į kurį Rusija atsakė agresyviai. Manau, jog kiekviena valstybė turi teisę klysti.

Ko apskritai gali tikėtis Baltijos valstybės?

Pirmą kartą po 1993 metų aš nebesu tikras, kad Baltijos valstybės išliks – grėsmę kelia pavojinga Rusijos kapitalo ir Vakarų silpnumo kombinacija.

Ko mes galime tikėtis įvyksiant per artimiausią dešimtmetį? Ar ir toliau ketinate dirbti žurnalistinį darbą? Ko galime tikėtis iš Edwardo Lucaso?

Rusija taps dar grėsmingesnė. Apie šį regioną rašysiu tol, kol turėsiu tam galimybę.

Pagal P.Cedrinio tekstą parengė Milda Bagdonaitė

Bernardinai.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.