Irano ir Vakarų santykiai pastaruoju metu, atrodo, atsidūrė aklavietėje. Iranas vis aiškiau deklaruoja neatsisakysiantis branduolinės programos, o Vakarai prabyla apie naujas sankcijas Teheranui. Jau ir taip nestabiliame regione galimas naujas konfrontacijos (taip pat ir karinės) židinys, galintis sukelti pasaulinio masto krizę. Esant tokiai situacijai valstybėms labai svarbu išbandyti visas poveikio priemones ir ieškoti dialogo.

Irano branduolinė energetika – taikos ar karo akcentas?

Irano atominė programa pradėta įgyvendinti jau prieš keletą dešimtmečių, motyvuojant siekiu aprūpinti šalį pigia elektros energija. Nors Iranui priklauso naftos ir dujų klodai, tuometinė šalies vadovybė pabrėžė šių išteklių ribotumą ir ketinimą deginant naftą išgaunamą energiją pakeisti branduoline. Tokia Irano nuostata tiko ir JAV, tuo labiau kad Amerika buvo didžiausia naftos importuotoja. Taip su amerikiečių pagalba buvo padėtas pagrindas Irano atominei programai. 1967 m. iš JAV buvo pristatytas 5 megavatų galios tiriamasis reaktorius. Tačiau dėl Islamo revoliucijos bei  Irano ir Irako karo darbai nutrūko. Paskutiniu metu Iranui jau kuris laikas priekaištaujama, kad atnaujinta atominės energetikos programa skirta branduoliniam ginklui kurti, nors oficialiai Teheranas teigia, kad branduolinė energija bus naudojama tik taikiems tikslams. Irano santykiai su Vakarais ypač pablogėjo į valdžią Irane atėjus M. Ahmadinejadui. Naujasis šalies prezidentas aršiai kritikuoja JAV ir Izraelį, nevengdamas ir radikalios retorikos. Kaip tik jo oficialūs pasisakymai, kuriuose neigiamas holokaustas ar pabrėžiama, kad „Izraelis turi būti nušluotas nuo žemėlapio“, davė pagrindą Vakarams suabejoti oficialiais Teherano branduolinės programos siekiais.

Tarptautinės kritikos perspektyvos

Vakarų nuostata dėl Irano branduolinės programos vis griežtėja. 2007 m. balandžio mėn. JAV administracija oficialiai išsakė nuomonę, kad tiesioginės sankcijos Irano vadovybei padėtų pasiekti kompromisą. Vakarų šalys siekia įvesti Iranui sankcijas per JT Saugumo Tarybą, taip pat sugriežtinti ir jau egzistuojančias. Nors dalis JAV vyriausybės ekspertų tvirtina, kad tokios sankcijos įtikino Šiaurės Korėją eiti į kompromisą dėl branduolinės programos, tačiau yra keletas priežasčių, kodėl tokia strategija gali būti neveiksminga Irano atveju.

1. Sankcijos ne itin veikė ir Šiaurės Korėją. Nors aktyvų užsienio bankuose įšaldymas ir suerzino korėjiečius, tai nesulaikė jų nuo balistinių raketų bandymo 2006 m. liepą ar branduolinio bandymo spalio mėnesį. Tik G. Busho administracijos užimta lankstesnė pozicija iš dalies ir lėmė Šiaurės Korėjos pasirengimą atnaujinti derybas.

2. Šiaurės Korėjos noras derėtis taip pat susijęs su Kinijos atsisakymu ginti ir subsidijuoti Pchenjano politinį elitą, jei pastarasis ir toliau skatins konfrontaciją su JAV (be abejonės, Kinijai nereikia konflikto židinio šalia savo sienų).

3. Irano nelabai domina ir galimas paramos srautas mainais už branduolinės programos nutraukimą. Šiaurės Korėja neturi nei naftos, nei dujų išteklių, kuriais galėtų disponuoti užsienio ar vidaus rinkoje, todėl pasiūlymas tiekti mazutą išties svarbus šaliai apsirūpinant elektros energija. Milijardus dolerių iš naftos eksporto gaunančio Teherano, atrodo, nesudomino nei sankcijų atšaukimas, nei siūlymas padėti sukurti nebranduolinės energijos gamybos sistemą.

Sunku pasakyti, kokia tarptautinių sankcijų ateitis. Ko gero, jų tik daugės, jos bus įvairesnės (nes vien ekonominių apribojimų ar embargo Iranas nelabai paiso). Be to, Izraelis darys spaudimą JAV Kongresui ir prezidentui, kad Iranas būtų veikiamas dar stipriau. Griežtesnių sankcijų Iranui būtinybė yra akivaizdi - jos leidžia  JAV prezidento administracijai išvengti karinių veiksmų, kurie problemas ne spręstų, o tik sukurtų jų dar daugiau. Tačiau iki šiol sankcijos Teheranui nedavė konkrečių rezultatų; vis dėlto tai viena iš pagrindinių priemonių ieškant kompromisinio dialogo su pozicijos nekeičiančia Irano vadovybe.

Sąjungininkai ir rėmėjai – Teherano politikos užnugaris?

Iranas porą metų vis aktyviau ieško rėmėjų tarptautinėje arenoje. Galbūt Teheranas šiais žingsniais siekia užsitikrinti kuo didesnę paramą kolizijos su JAV atveju. Užsienio spauda išskiria keletą valstybių, kurios palaiko draugiškus santykius su Iranu: tai Venesuela, Šiaurės Korėja, Baltarusija ir Rusija. Irano ir Venesuelos santykiai ypač sparčiai ėmė gerėti į valdžia pastarojoje atėjus įvairiai vertinamam H. Chavezui. Jau 2005 m. TATENA parengus rezoliuciją dėl Teherano branduolinės programos, vienintelė Venesuela balsavo prieš. Vis dėlto rimčiausias Venesuelos ir Irano bendradarbiavimo etapas prasidėjo energetikos srityje. Teheranui neabejotinai naudingas Venesuelos tarptautinis palaikymas, tuo pačiu abiem valstybėms svarbus energetinis faktorius: bendri veiksmai tarptautinės energetikos (visų pirma naftos) sektoriuje suteikia šioms valstybėms nemažą galią diktuoti savo pozicijas, nes energetika yra neatsiejamas politikos svertas. Nors Šiaurės  Korėjos ir Irano santykiai istorinių tradicijų praktiškai neturi, abiejų šalių plėtojamos branduolinės ambicijos, tarptautinės bendruomenės ir ypač Vakarų kritika bei sankcijos jas pavertė jei ne gana geromis draugėmis, tai bent partnerėmis. Jau keletą metų Vakarų spauda pabrėžia, kad Šiaurės Korėja teikia Iranui pagalbą plėtojant branduolinę programą ir padeda ruoštis požeminiams branduoliniams bandymams, taip pat ji sutiko pasidalyti savo branduolinių bandymų patirtimi. Todėl galima teigti, kad Iranas tikriausiai neatsisakys šio pasiūlymo. Iranas ir Baltarusija dvišalius santykius aktyviau plėtoti pradėjo 2006 m. pabaigoje. Ko gero, neatsitiktinai bendri Baltarusijos ir Irano interesai išryškėjo susiklosčius ypatingai tarptautinei situacijai: tarp Maskvos ir Minsko didėjo įtampa ir energetiniai nesutarimai, o tarptautinė bendruomenė vis labiau kritikavo Teherano branduolinę programą. Sunku pasakyti, kuo Iranui naudingas bendradarbiavimas su Baltarusija. Spėjama, kad Teheranas palaiko draugiškus santykius su A. Lukašenkos valdoma šalimi ne dėl ekonominės naudos. Galbūt Iranas siekia glaudžiau bendradarbiauti su kuo daugiau antivakarietiškai nusiteikusių valstybių, kurios, žinoma, neprieštarauja Teherano branduolinių ambicijų plėtrai. Dar viena Irano sąjungininkė – Rusija. Iš didžiųjų valstybių ši šalis išlieka, ko gero, artimiausia Irano sąjungininkė. Nors Rusija, be abejonės, turi ir politinių interesų regione bei bendradarbiauja su Teheranu kuriant branduolinę energetiką, Maskva aiškiai pareiškė, kad padeda plėtoti tik taikią Irano branduolinę programą ir neremia galimybių ją pritaikyti kariniams tikslams.

Dialogo galimybė

Nors konfrontacija tarp Vakarų ir Irano nemažėja, vis dėlto nereikia atmesti ir dialogo galimybės. Tuo labiau kad Vakarai jau išbandė įvairius poveikio būdus – nuo sankcijų iki pareiškimų apie galimas radikalias priemones (net karines). Tačiau net žymiausių pasaulio dienraščių analitikai nepateikia vieningos nuomonės, kodėl Iranas taip atkakliai laikosi savo linijos ir praktiškai neina į kompromisus. Vienas iš galimų tokios Irano pozicijos paaiškinimų galėtų būti dedamos viltys į Teheranui artimų valstybių tarptautinę paramą. Žinoma, Rusija, Kinija ar Venesuela padėdavo sušvelninti tarptautinių sankcijų mastą, tačiau Rusija, atmetus politinius įtakos faktorius, tikriausiai nėra suinteresuota Irano branduolinio ginklo sukūrimu (Maskvai tikrai nereikia nenuspėjamos branduolinės valstybės šalia savo sienų). Kinija kuris laikas taip pat nerodo iniciatyvos aktyviai remti Iraną, o Venesuelos ar Baltarusijos politinė įtaka nėra didelė. Nemaža dalis arabiškojo pasaulio taip pat nenori branduoliniais ginklais ginkluoto Teherano. Vis dėlto, nepaisant tarptautinių tendencijų, Irano režimas siekia paversti valstybę regionine galybe, o tam būtinas pranašumo ir galios svertas  – branduolinis ginklas.

Nors diplomatai ir politikai daug diskutuoja dėl priemonių prieš Teheraną, sunkų pasirinkimą tarp karinių veiksmų ir susitaikymo su branduoliniu Iranu sankcijos ar diplomatinės priemonės atitolintų tik pasikeitus šios šalies politikos akcentams. Kol kas Teheranas nekeičia bekompromisės linijos, o radikalios tendencijos šalyje tik stiprėja.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.