Europos Sąjungos ir Rusijos santykiai pablogėjo pastaruoju metu. Atsakomybė tenka Rusijai. Ji kurį laiką neįsileidžia lenkiškų mėsos produktų, neva dėl „Družbos“ naftotiekio gedimo nebetiekia naftos Mažeikiams.

O gegužės pradžioje dėl paminklo tarybiniams kariams pašalinimo iš Talino centro Estijai taikė neoficialias ūkio sankcijas, veikiausiai suorganizavo Estijos kompiuterių tinklų puolimą, siekdama užkimšti serverius ir sutrikdyti šalies ūkio gyvenimą.

Lenkija buvo pirmoji šalis, pasipriešinusi Rusijos spaudimui, dar praėjusį rudenį vetuodama derybas dėl naujosios partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties. Veto pakartojo prieš viršūnių susitikimą Samaroje. Lietuva irgi pagrasino veto, reikalaudama, kad Rusija atnaujintų naftos tiekimą Mažeikiams.

Didžiausią poveikį vis dėlto turėjo Rusijos išpuoliai prieš Estiją, Estijos ambasados Maskvoje apgultis, kibernetinis karas. Viršūnių susitikime Samaroje ES pirmininkas Barrosas pareiškė, kad „Lenkijos problema yra Europos problema. Lietuvos ir Estijos problemos taip pat yra ES problemos“. Rusija turinti suprasti, kad ES yra pagrįsta solidarumo principais.

Dar per anksti numatyti, ar Barosso pareiškimas ženklina naują ES politikos posūkį. Akivaizdu, kad jis negalėjo pasakyti, jog Briuselis palaiko Rusiją jos ginče su Lenkija. Bet ar kalbos apie solidarumą yra tuščia gražbylystė, ar ką nors daugiau reiškia? Rusijos veiksmai kelia nerimą Europos Sąjungoje, tad bręsta įsitikinimas, jog reikia aiškiau priešintis agresyviems Maskvos veiksmams.    

Maskva kurį laiką vykdo „skaldyk ir valdyk“ politiką. Ne tik su lazda, bet ir su meduoliu. Rusija su daugeliu Europos Sąjungos šalių pasirašė sutartis dėl bendradarbiavimo energetikos srityje. Didžiausią dėmesį ir pasipiktinimą sukėlė sutartis su Vokietija dėl dujotiekio tiesimo po Baltijos jūra prieš beveik dvejus metus.

Kovo pradžioje Vengrijos vyriausybė susitarė su „Gazpromu“ tiesti dujotiekį iš Turkijos į Vengriją, tuo atsiribodama nuo Europos Sąjungos planų tiesti savo vamzdyną beveik tuo pačiu maršrutu ir tuo pačiu laiku. Slovakija ir Bulgarija irgi pasirašė atskirus susitarimus su Rusija dėl energetikos.

Lenkija griežčiausiai smerkė Rusijos ir Vokietijos susitarimą, bet, kiek žinau, ji nepervedinėja į bendrą Europos Sąjungos iždą tų stambių sumų, kurias Rusija jai moka už dujų transportą per jos teritoriją. Ir čia slypi pagrindinė problema, būtent, kad nė viena šalis nėra pasiryžusi bendram labui atsisakyti to, kas jai naudinga.

Nesant bendros energetikos politikos, atskiros šalys toliau rūpinsis savo interesais, o tų interesų puoselėjimas pakerta pastangas susitarti dėl bendros politikos. Šis užburtas ratas iš principo įveikiamas, bet sunkiai.

Lazda taikoma naujoms narėms, bet ne visoms. Maskva draugiškai bendrauja su Bulgarija, Slovakija ir Vengrija. Baltijos šalys ir Lenkija dažniau patenka į Maskvos taikiklį. Pirmos trys yra mažos, nelabai įtakingos, o Estiją ir Latviją dar galima kaltinti vietos rusų diskriminavimu.

Jei Rusijai pasisektų Lenkiją izoliuoti ar priversti nusileisti, tai būtų ženklas visam buvusiam socialistiniam blokui, kad net naujomis sąlygomis nevalia nepaisyti didžiojo Rytų kaimyno.

Rusija savo rankose tvirtai laiko iniciatyvą. Ji veikia, Europos Sąjungos šalys reaguoja. Tai nestebina. Rusiją valdo vienas žmogus, o Europos Sąjungai priklauso 27 šalys, kiekviena su savo interesais. Bet Rusija dažnai nesusitramdo, jos veiksmai tampa kontraproduktyviais.

Kol Taline siautėjo vietos rusai, ji galėjo vaizduoti konfrontaciją kaip vietos gyventojų protestą prieš nejautrios valdžios veiksmus. Bet Estijos ambasados apgultis, ūkio sankcijos ir internetiniai išpuoliai parodė, kad Maskva diriguoja viską.

Propagandos kampanija mėginta įtikinti jau ir taip gana skeptiškai nusiteikusius Čekijos ir Lenkijos gyventojus priešintis planams jų teritorijoje išdėstyti Amerikos priešraketinį skydą.

Bet kai koks nors penktas Rusijos generolas pagrasino nukreipti raketas į taikinius abejose šalyse, kilo pasipiktinimas Maskva. Bet kol Europa neturi nei vieningos politikos Rusijos atžvilgiu, nei ryžto energingiau priešintis jos nedraugiškiems veiksmams, Maskva nustatys tarpusavio santykių ribas.

lrt.lt, bernardinai.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.