Kaip pranešama, Serbijos prezidentas Borisas Tadičius oficialiai atsiprašė kroatų tautos dėl 1991 – 1995 metų įvykių. Balkanų karas turbūt dar ilgai bus prisimenamas kaip vienas baisiausių karinių konfliktų naujausioje Europos istorijoje. Kroatijoje jis nusinešė daugiau negu 20 tūkst. gyvybių. Tačiau tai, kad konfliktavusios šalys šiandien sugeba ištiesti viena kitai ranką, leidžia tikėtis, kad tokie įvykiai nebepasikartos. Šiuo atveju ypač svarbu yra tai, kad iniciatyvą atsiprašyti parodė būtent Serbija, pasižymėjusi agresyvia politika Balkanų šalių, atkūrusių savo nepriklausomybę, atžvilgiu.

B. Tadičius atsiprašė už nuoskaudas, kurias kroatų tauta patyrė iš serbų tautos. Jis padarė tai, duodamas interviu kroatų televizijai, ir nėra abejonių, kad Zagrebe šie žodžiai bus išgirsti ir suprasti. Galima daug ginčytis, kiek toks gestas yra efektyvus tarptautinėje politikoje, bet dėl to, kad jis yra sveikintinas – nėra jokių abejonių.

Turbūt bet kuri šalis savo praeityje turi ir šviesių, ir tamsių istorijos puslapių. Valstybių ir tautų santykiai neretai primena atskirų individų bendravimą. Mažos komunalinio būto virtuvės kovos savotiškai pasikartoja globaliu masteliu pasaulio įvykių arenoje, o pokalbiai apie draugišką kaimynystę aktualios ne tik daugiabučio aplinkoje. Žmonių civilizacija sukūrė tam tikrą bendravimo modelių visumą, kurioje atsiprašymas yra svarbus sisteminis elementas.

Prašymas atleisti byloja apie klaidos pripažinimą. Jis automatiškai neatitaiso žalos, bet rodo gerą norą ir apgailestavimą. Kartais atsiprašymo tenka laukti labai ilgai, bet šiems žodžiams nuskambėjus, palengvėja visiems – ir tiems, kurie prašo atleisti, ir tiems, kurių atleidimo prašoma. Tai žinomas teiginys, kurį galima pavadinti vienu iš krikščioniškosios civilizacijos ramsčių.

Lietuva taip pat turi atsiprašymo patirtį. Savo laiku prezidentas Algirdas Brazauskas atsiprašė žydų tautos už Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvos teritorijoje vykusį žydų genocidą. Prašymas atleisti neturi išlygų. Žydų genocidas vyko okupacijos metu, be to tarp lietuvių buvo nemaža kilnių žmonių, kurie rizikuodami savo gyvybe gelbėjo ir slėpė žydus. Tačiau šitie faktai nereiškia, kad atsiprašyti nebuvo verta. Niekas neskaičiavo, ko buvo daugiau – tų, kurie gelbėjo žydus ar tų, kurie prisidėjo prie jų žudymo. Gerai, kad buvo rasta moralinių jėgų pripažinti šį tamsųjį Lietuvos istorijos puslapį ir atsiprašyti už tuos, kurie prisidėjo prie jo rašymo.

Turim mes ir kitą, taip kol kas ir neįvykusią, atsiprašymo istoriją. Nežinia kiek visoms trims Baltijos šalimas teks laukti Rusijos atsiprašymo už pusšimtį metų trukusią okupaciją. Vienas yra aišku – esant dabartiniai Rusijos valdžiai apie tai neverta net kalbėti. Maskva dabar laikosi kitokios pasisakymų stilistikos. Čia vėl madinga retorika apie „stiprią valstybę“, kuriai atsiprašinėti, ypač mažų šalių, yra, liaudiškai šnekant, ne lygis. Beje, Baltijos valstybių oficiali Rusijos valdžia ne tik kad nesiruošia atsiprašinėti, bet ir nenori pripažinti jų okupacijos fakto.

Sovietinės praeities heroizavimas daro Rusijai meškos paslauga. Jai reikėtų atsiprašyti ir pirmiausiai gal net ne Baltijos šalių, o savo pačios piliečių – giminių ir palikuonių tų žmonių, kurie buvo sunaikinti totalitarinės valdžios, dingo masinių represijų metu, taip ir negrįžo iš lagerių ar prarado juose sveikatą. Liustracija ir komunistinio režimo pasmerkimas galėtų būti tokio atsiprašymo forma.

Ar šiuo metu verta reikalauti iš Rusijos atsiprašymo? Greičiausiai ne, nes kol Maskva pati nesupras, kad tai būtina, jokie raginimai neturės prasmės. Rusija turi suprasti, kad šitas atsiprašymas labiau reikalingas net ne Baltijos šalims, o jai pačiai. Nesiūlau Rusijai atsisakyti jos istorijos, bet ir dabartinis gudravimas su istoriniais faktais, kai, pavyzdžiui, Pergalės diena absoliutizuojama, o apie masines represijas vengiama kalbėti, nėra protinga taktika. Su istorija pirmiausiai reikia susitaikyti. Atsiprašymas visų represuotų ir okupuotų tautų suteiktų Rusijai pirmiausiai moralinę naudą, nes tas, kuris nuoširdžiai prašo atleisti apsivalo pats.

Politika.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.