Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Posovietinė Rusija: demokratijos aistra ir mirtis (1)

Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
2007 07 13

Posovietinę Rusijos raidą sąlyginai galima suskirstyti į du etapus: (a) nuo Boriso Jelcino tapimo RSFSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku ir Sovietų Sąjungos žlugimo iki šio veikėjo pasitraukimo iš Rusijos prezidento posto 1999 m. gruodžio 31 d.; (b) nuo Vladimiro Putino tapimo laikinuoju valstybės vadovu, o vėliau – prezidentu, iki pat šių dienų.

Trumpai apžvelgiant politinę Rusijos raidą po formalaus nepriklausomybės paskelbimo, įvykusio subyrėjus Sovietų Sąjungai, svarbiausiu momentu reikėtų laikyti ne tiek B. Jelcino išrinkimą prezidentu ir prodemokratiškų reformatorių, pavyzdžiui, Jegoro Gaidaro, buvimą vyriausybėje, kiek 1993 m. prezidento ir Federalinės Dūmos konfliktą, pasibaigusį jėgos iš B. Jelcino pusės panaudojimu. Viena vertus, tai galima laikyti didele perėjimo į demokratiją „dėme“. Tačiau būtina pažymėti, kad iki tol pereinamuosiuose Rusijos procesuose pirmą vietą užėmė ekonominės reformos. O kitas perėjimo segmentas – politinės reformos, nors ir buvo vykdomos, dažnai tarsi „pakibdavo virš visuomenės“. To priežastis - iki 1993 m. pabaigos Rusijos politinė sistema veikė pagal dar 1978 m. priimtą, nors ir daug taisytą, tačiau sovietinę konstituciją.

Kita svarbi politinių reformų dalis – rinkimai, nors ir veikiami didelių oligarchams priklausančių finansinių srautų, iki V. Putino paskyrimo B. Jelcino įpėdiniu ypatingais demokratinių nuostatų pažeidimais nepasižymėjo, priešingai negu, pavyzdžiui, Baltarusijoje. Be abejo, tam tikrų neatitikimų vakarietiškiems standartams būdavo, tačiau bendras vaizdas leido tikėtis nors ir komplikuotos, tačiau veiksnios demokratijos raidos.

Kaip matome, bene didžiausias pavojaus demokratijai signalas buvo ekonominių reformų neadekvatumas, kurį visų pirma lėmė gana stichiška ir vyriausybės nepakankamai kontroliuota privatizacija. Vertinant retrospektyviai, galima teigti, kad nė vienas privatizacijos etapas – nei už čekius, nei už pinigus - Rusijoje neįvyko pagal vyriausybės (didžiausių tuomečių jos strategų – J. Gaidaro ir Anatolijaus Čiubaiso) 1992-1994 m. privatizavimo dokumentuose numatytus scenarijus.

Kita vertus, kritiniais atvejais, kai iškildavo grėsmė, kad demokratinių rinkimų keliu į valdžią gali patekti demokratinių vertybių nepuoselėjančios jėgos (1996 m. Rusijos prezidento rinkimų kampanija, per kurią Komunistų partijos lyderis Genadijus Ziuganovas buvo favoritu), stambusis Rusijos kapitalas, susiformavęs kaip tik privatizacijos metu, „investuodavo“ į demokratinę politiką propaguojančias jėgas (minėtų rinkimų atveju – į B. Jelciną).

Vis dėlto B. Jelcino valdymo laikotarpiu valdžios santykiai su stambiuoju verslu Rusijoje gali būti apibūdinami taip: per pirmąją B. Jelcino kadenciją politinis elitas aiškiai dominavo savo kliento, kurį pats „sukūrė”, t. y. verslo, atžvilgiu, o 1995-1996 m., baigiantis pirmajai prezidento kadencijai, verslo sluoksnio ir politinio elito simbiozė pasiekė kulminaciją: tapo visiškai nebeaišku, kas valdo - oficialioji valdžia ar vadinamieji „oligarchai”.

V. Putino atėjimas į valdžią (pradžioje – kaip įpėdinio, vėliau – kaip išrinkto prezidento) lėmė ganėtinai radikalų posūkį Rusijos politinėje sistemoje, kurioje demokratija dar nebuvo tapusi „vieninteliu žaidimu mieste“. Kertiniu V. Putino politinės doktrinos elementu laikytinas 2000 m. duotas pažadas eliminuoti oligarchų klasę, aiškiai parodęs, kad šis veikėjas remiasi visiškai kitokios kilmės politiniu užnugariu. Žinant ankstesnę antrojo Rusijos prezidento karjerą KGB, buvo galima tvirtinti, kad naujojo politinio elito galios kyla iš specialiųjų Rusijos tarnybų.

Apžvelgiant V. Putino valdymo laikotarpį, pasakytina, kad pradžioje tai buvo nuoseklus perėjimo į demokratiją stabdymas, ilgainiui virtęs autokratinio režimo įtvirtinimu. Pavyzdžiui, vien savivaldos reforma, kai iš piliečių buvo atimta teisė tiesiogiai rinkti apskričių gubernatorius (juos pavesta skirti prezidentui), aiškiai parodė, kad V. Putinas ėmė konstruoti valdžios vertikalę, kurią dar labiau sustiprino ir vėliau su pažeidimais įvykusių rinkimų keliu įtvirtintas proprezidentinės partijos dominavimas žemesniuosiuose parlamento rūmuose.

2001 m., po virtinės politinių ir verslo kovų iš šalies pasitraukus bene didžiausiems B. Jelcino rėmėjams Borisui Berezovskiui ir Vladimirui Gusinskiui, V. Putinas pareiškė, kad „oligarchai kaip klasė yra eliminuota, t. y. nebeliko tokių, kurie naudotųsi savo įtaka visuomenei, siekdami daryti įtaką politinių sprendimų priėmimui“. Tačiau politinių ir ekonominių sankcijų kampanija prieš vieną stambiausių Rusijos verslininkų, „Jukos“ kompanijos savininką Michailą Chodorkovskį buvo pradėta 2003 m., nors, pavyzdžiui, keletas oligarchų (Romanas Abramovičius, Olegas Deripaska), pademonstravę politinį lojalumą V. Putino režimui, sugebėjo išlaikyti Rusijoje savo verslo interesus.

Todėl konstatuojant demokratizacijos mirtį šioje didžiulėje valstybėje, pasakytina, jog V. Putino režimas pasižymi tuo, kad dabartinis Rusijos politinis elitas, kilęs iš ganėtinai uždaro saugumiečių „klano“, siekia vienašališkai nustatinėti „žaidimo taisykles“, aiškiai nurodydamas, kad stambiajam verslui bus leista koegzistuoti su valstybe tik jei jis demonstruos visišką lojalumą ir atsisakys bet kokių politinių ambicijų. O ką jau kalbėti apie padėtį Rusijos viduje bei šios šalies užsienio politiką, kuri vis labiau atgaivina šaltojo karo prisiminimus.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras