Paskutiniu metu spaudoje vis dažniau pasirodo publikacijų, kuriose aiškinamasi, kodėl žmonės emigruoja ar neemigruoja. Daugėja diskusijų ir pokalbių šou, kuriuose bandoma ieškoti priežasčių, kodėl iš Lietuvos išvyksta darbingo amžiaus piliečiai.

Į tai, ar verta emigravusius vadinti Lietuvos piliečiais, šiame straipsnyje nesigilinama – kiekvienas šiuo klausimu turime savo nuomonę. Žmogaus asmeninių preferencijų pagrįstumą ar nepagrįstumą taip pat paliekame už šio straipsnio ribų – tegul jį aiškinasi sociologai ir visi, kurie nagrinėja mūsų šalies identiteto problematiką. Įdomu pažvelgti į tai, kaip Lietuvos politikai sprendžia migracijos, ypač šiuo metu populiariausios trumpalaikės ekonominės migracijos, problemą. 

Ką reiškia ekonominė migracija Lietuvoje?

Lietuvoje vieningo dokumento, apibrėžiančio ekonominės migracijos politikos tikslus, uždavinius ir veiklos priemones, ilgą laiką nebuvo. Remtasi keliais dokumentais: Valstybės ilgalaikės raidos strategija, Nacionaline demografine (gyventojų) politikos strategija ir kt.

Balandžio pabaigoje patvirtinta Ekonominės migracijos reguliavimo strategija. Pagrindiniai šios strategijos uždaviniai atitinka ES bendros migracijos politikos keliamus uždavinius: teisinis ekonominės migracijos ES reglamentavimas, nelegalios migracijos prevencija, informacijos sklaida tarp tranzitinių ir kilmės šalių, darbo pasiūlos bei darbo paklausos atitiktis ir glaudus tarpinstitucinis bendradarbiavimas.

Strategijoje pateikiamas tikslus ekonominės migracijos apibrėžimas. Ekonominė migracija suprantama kaip išvykimas iš šalies ar atvykimas į ją iš užsienio šalies, siekiant geresnės gyvenimo kokybės, didesnio darbo užmokesčio, geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų ar dėl kitų ekonominių priežasčių (neužmirštant ir grįžtamosios migracijos).

Svarbiausi uždaviniai - bendros valstybės ekonominės migracijos politikos formavimas, pirmiausia parengiant pagrindines migracijos reguliavimo priemones, taip pat siekis suderinti pasiūlos ir paklausos rodiklius darbo rinkoje, kai darbo jėgos trūkumas būtų užpildomas darbininkais iš trečiųjų valstybių. Trečias aspektas – glaudūs ryšiai su Lietuvos emigrantais. Šis veiksnys svarbesnis socialinei migracijos dimensijai ir susijęs su patikima bei operatyvia informacijos sklaida tarp ES šalių ir suinteresuotų trečiųjų valstybių.

Kyla tik vienas klausimas – ar strategijos įgyvendinimas bus sėkmingas? Nors kartais ir norisi atsiriboti nuo socialinių veiksnių daromos įtakos, nacionalinio identiteto vaidmuo čia nepaneigiamas.

Europinė dimensija 

Migracijos politika ES erdvėje didesnį svorį įgijo tik po Amsterdamo sutarties pasirašymo 1997 m., kai buvo numatyta puoselėti ir plėtoti Sąjungą kaip laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas išorės sienų kontrolės, prieglobsčio suteikimo, imigracijos ir nusikalstamumo prevencijos bei kovos su juo priemones.

Amsterdamo sutarties nuostatos realios migracijos politikos įgyvendinimo nepaskatino. Susidariusia padėtimi susirūpinta 1999 m. lapkritį Tamperėje (Suomija) vykusiame ES viršūnių susitikime. Šio susitikimo metu akcentuota, kad migracijos, pabėgėlių, prieglobsčio prašytojų ir atvykėlių iš trečiųjų šalių bendros politikos nebuvimas lemia bendros socialinės politikos ES nestabilumą. Taip pat raginta kuo greičiau apibrėžti realius politikos tikslus ir jų įgyvendinimo priemones tiek asmenų judėjimui ES viduje, tiek priimant atvykėlius iš trečiųjų šalių. Šis uždavinys buvo įgyvendintas dar 2000 m. lapkritį, kai Europos Komisija pateikė Europos Parlamentui realias veiklos gaires.

Deja, bet tiek Tamperės programos, tiek vėliau (2004 m.) patvirtintos Hagos programos apibrėžtos ekonominės migracijos politikos gairės labiausiai orientuotos į trečiųjų šalių migracijos problemas, o ne į ES vidaus migraciją. Tai paskatino Europos Tarybą inicijuoti Europos Komisijos Žaliąją knygą dėl Europos Sąjungos požiūrio į ekonominę migraciją. Pagrindinis siekis – remiantis visų valstybių narių pastabomis (kiekviena šalis turi pateikti savo situacijos analizę ir galimų sprendimo būdų planą), tikimasi sukurti vieningą ekonominės migracijos skatinimo ir nelegalios migracijos stabdymo priemonių planą.

Vis dėlto ir Žaliojoje knygoje bene daugiausia dėmesio skiriama darbuotojams, atvykstantiems iš trečiųjų šalių, bet ne darbuotojų migracijai ES vidaus rinkoje. Taip pat akcentuojamas legalių darbuotojų mobilumas, bet neakcentuojama nelegali migracija (kitaip nei Hagos programoje, kurioje daugiausia dėmesio skiriama nelegaliai migracijai). Tiesa, šis faktorius galėtų būti grindžiamas tuo, kad 2004 m. į ES bendrąją rinką įsijungė 10 naujų valstybių (nepaisant pritaikytų pereinamųjų laikotarpių). 2004 m. įstojusios valstybės tikrai nėra ekonominės gigantės, todėl bendri ES migracijos rodikliai po 2004 m. pakito.

Diskusijos dėl minėtų dokumentų taikymo paskatino 2005 m. pabaigoje priimti Legalios migracijos politikos planą, numatantį keturias direktyvas - kiekviena reglamentuotų vieną svarbiausią migracijos kryptį. Taip pat nurodoma, kad sukuriamas specialus ekonominės migracijos tinklas, kurio pagrindinis tikslas – patikimos informacijos apie migracijos srautus ES teikimas.

Ateities perspektyvos 

Nuo 2004 m. Lietuvos migracijos politika, kaip ir bendra socialinė politika, tapo integralia ES bendros politikos dalimi. Nors euroinstitucijų vaidmuo formuojant ir įgyvendinant socialinę politiką ES bendrojoje rinkoje ir nėra labai didelis, vis dėlto derintis prie bendrų politikos gairių turi visos 27 Sąjungos narės. Todėl ekonominės migracijos problemos visose 27 šalyse turi būti sprendžiamos bendromis pastangomis.

Pesimistinę demografinę Lietuvos situaciją lemia visuomenės senėjimas ir emigracija. Lietuvai tapus ES nare, emigracijos, tiek oficialios, tiek neoficialios, rodikliai praktiškai nepakito. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriaus R. Kairelio teigimu, Lietuvos situacija migracijos požiūriu pamažu gerėja: 2005 m. išvykusių buvo 15,6 tūkst., grįžo 4,7 tūkst., o 2006 m. išvyko 12  tūkst., grįžo 5,5 tūkst. Lietuva dėl emigracijos praranda daugiausia darbingo amžiaus žmones (2005 m. oficialių emigrantų 20-29 metų amžiaus buvo 37 proc., 30-59 metų amžiaus - 39 proc.).

Lietuva šiuo metu ES „pirmauja“ pagal emigravusių šalies gyventojų skaičių. Lietuvos migracijos saldo yra didžiausias ES, t. y. –2,6 išvykstančio tūkstančiui gyventojų (po Lietuvos didžiausią migracijos saldo turi Nyderlandai –1,2 išvykstančio tūkstančiui gyventojų). Iki 2004 m. plėtros neigiamas migracijos saldo ES iš viso nebuvo užfiksuotas jokioje šalyje narėje. Taigi atrodo, kad narystė ES sudarė palankesnes sąlygas emigruoti.

Lietuvos priimta naujoji ekonominės migracijos reguliavimo strategija atitinka ES teisės aktuose keliamus svarbiausius reikalavimus ekonominei migracijai reguliuoti ir laisvam darbuotojų mobilumui užtikrinti. Savaime aišku, kad šis nacionalinei teisei reikšmingas teisinis aktas reglamentuoja ekonominę migraciją ES vidaus rinkoje, o migracija iš trečiųjų šalių – labiau bendros ES politikos objektas. Bet šios priemonės gali tekti griebtis tuo atveju, jei Lietuva ir toliau neteks darbininkų. Kvalifikuotų darbininkų praradimas jau dabar ima kelti rūpesčių, todėl jei emigracijos mastas nemažės, trečiųjų šalių piliečių darbas Lietuvai bus reikalingas.

Šalia identiteto, asmeninių preferencijų ir kitų faktorių, turime keletą dokumentų, kuriais reglamentuojama ekonominė migracija. Prioritetai, keliami Lietuvoje ir ES, tie patys: teisinis reglamentavimas, prevencija, bendradarbiavimas, taip pat bandymas grąžinti piliečius atgal arba bent palaikyti glaudžius santykius su jau išvykusiais. Bet realių sprendimų, kaip tai turi būti daroma, iki šiol nėra (tarkim, grįžusiems suteikiamos mokesčių lengvatos ar pan.).

Tiesa, paskutiniu metu dažniau girdėti politikų nuomonė apie migracijos realijas ir galimas ateities perspektyvas. Realaus veiksmų plano, išskyrus minėtąją strategiją, iki šiol nėra. Lieka tikėtis, kad kaip ilgai delsus buvo priimta Ekonominės migracijos reguliavimo strategija, taip sulauksime ir ekonominės migracijos prevencijos plano patvirtinimo ir įgyvendinimo.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.