Lietuvos teisės tvirtos ir pozicija skaidri.

Pinigai, kuriuos Lietuvos Respublika prieš karą įmokėjo už „Villa Lituania“ Romoje ir kurie po to buvo saugomi Italijos banke, priklauso Lietuvai.

Italijos Vyriausybė tiesiog pasiėmė tuos pinigus kažkuriuo buvusiuoju laikotarpiu, kai Lietuvos valstybės ir Vyriausybės, galinčių pareikšti savo teises, nebuvo scenoje dėl SSRS įvykdytos okupacijos ir aneksijos. Tačiau nei SSRS, nei Italija neaneksavo, nes tai neįmanoma, Lietuvos teisių. Pokario Italija tik pasinaudojo Lietuvos nelaime – deja, reikia tai pasakyti. O ar pasiėmusi Lietuvos pinigus Italija “neturi jokių teisinių įsipareigojimų Lietuvos atžvilgiu“, kaip rašo Italijos URM artimas leidinys „il Velino Diplomatic Insider“, rodo nebent visišką moralinio aspekto atsisakymą. Pretekstu Italijos Vyriausybė, kaip man paaiškino 2007-06-29 laiške jos ambasadorius Lietuvai, naudoja Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 1998 m. raginimą Rusijai grąžinti ambasadas Paryžiuje ir Romoje. Politinis dokumentas verčiamas juridiniu nuosavybės argumentu – Italija niekuo dėta! Taip, pastato ji negali atimti, bet juk yra dar už pastatą įmokėtos lėšos.

Palyginkime Prancūziją. Ši šalis išsaugojo Lietuvos auksą, neatidavė sovietams ir nesuvalgė, priešingai, kilniu mostu grąžino Lietuvos nepriklausomai valstybei. Didžioji Britanija ir Švedija neišsaugojo aukso, tačiau pripažino savo klaidą ir Lietuvos teises, šį turtą tuoj pat atgavome. Tai padori europietiška laikysena. Romoje to nematome. Italija neišsaugojo Lietuvos mokėtų lėšų, o pasiėmė jas ir sunaudojo, ligi šiol nepripažįsta savo neteisėto poelgio ir atsisako grąžinti.

Tai rusiška laikysena.

O jau visai prastai atrodo Italijos ambasadoriaus juokeliai, neva lietuviai nežino, kurį „Villa Lituania“ gabalą norėtų atgauti ar kam sumokėti likusią nuo 1940 m. kainos dalį.

Kitaip tarus, ar matote, kokie lietuviai kvaili? Tai ambasadoriaus diplomatinis būdas plėtoti santykius.

Lietuvoje apie tokius šnekėjimus sakoma paprasčiau: „kabina makaronus“, - ir  be jokių aliuzijų į dainininkų šalies nacionalinį valgį.

Vis dėlto, kas toliau? Kažkas įtakoja Italijos užsienio reikalų ministeriją, kad stumtų Lietuvą į konfliktą. Neabejoju, kad to išvengsime, oficialiame lygmenyje nepasakysime visko, ką galėtume. Bet laikas dairytis tarptautinių advokatų ir arbitražo institucijų. Ten visai nereikės bartis, pakaks pareikšti užuojautą, kad Italijos Vyriausybė taip blogai atrodo.

Ši neras dokumentų, kad Lietuva būtų savo turtą kada nors Italijai padovanojusi.

Ir arbitražas turės aiškų vaizdą, kur susikerta nuosavybės teisė ir interesai: ne „tarp Vilniaus ir Maskvos“ (jau minėtas mėginimas klaidinti), o tarp Lietuvos Respublikos ir Italijos Respublikos, kuri yra Mussolinio laikų valstybės tęsėja ir blogo elgesio sukeltos problemos paveldėtoja. Ją išspręs, tikimės, ramus apsisprendimas ir pagarbus elgesys.

Bernardinai.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.