|
Kodėl Italija taip negražiai elgiasi?
Vytautas Landsbergis 2007 07 16
Lietuvos teisės tvirtos ir pozicija skaidri.
Pinigai, kuriuos Lietuvos Respublika prieš karą įmokėjo už Villa Lituania Romoje ir kurie po to buvo saugomi Italijos banke, priklauso Lietuvai.
Italijos Vyriausybė tiesiog pasiėmė tuos pinigus kažkuriuo buvusiuoju laikotarpiu, kai Lietuvos valstybės ir Vyriausybės, galinčių pareikšti savo teises, nebuvo scenoje dėl SSRS įvykdytos okupacijos ir aneksijos. Tačiau nei SSRS, nei Italija neaneksavo, nes tai neįmanoma, Lietuvos teisių. Pokario Italija tik pasinaudojo Lietuvos nelaime deja, reikia tai pasakyti. O ar pasiėmusi Lietuvos pinigus Italija neturi jokių teisinių įsipareigojimų Lietuvos atžvilgiu, kaip rašo Italijos URM artimas leidinys il Velino Diplomatic Insider, rodo nebent visišką moralinio aspekto atsisakymą. Pretekstu Italijos Vyriausybė, kaip man paaiškino 2007-06-29 laiške jos ambasadorius Lietuvai, naudoja Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 1998 m. raginimą Rusijai grąžinti ambasadas Paryžiuje ir Romoje. Politinis dokumentas verčiamas juridiniu nuosavybės argumentu Italija niekuo dėta! Taip, pastato ji negali atimti, bet juk yra dar už pastatą įmokėtos lėšos.
Palyginkime Prancūziją. Ši šalis išsaugojo Lietuvos auksą, neatidavė sovietams ir nesuvalgė, priešingai, kilniu mostu grąžino Lietuvos nepriklausomai valstybei. Didžioji Britanija ir Švedija neišsaugojo aukso, tačiau pripažino savo klaidą ir Lietuvos teises, šį turtą tuoj pat atgavome. Tai padori europietiška laikysena. Romoje to nematome. Italija neišsaugojo Lietuvos mokėtų lėšų, o pasiėmė jas ir sunaudojo, ligi šiol nepripažįsta savo neteisėto poelgio ir atsisako grąžinti.
Tai rusiška laikysena.
O jau visai prastai atrodo Italijos ambasadoriaus juokeliai, neva lietuviai nežino, kurį Villa Lituania gabalą norėtų atgauti ar kam sumokėti likusią nuo 1940 m. kainos dalį.
Kitaip tarus, ar matote, kokie lietuviai kvaili? Tai ambasadoriaus diplomatinis būdas plėtoti santykius.
Lietuvoje apie tokius šnekėjimus sakoma paprasčiau: kabina makaronus, - ir be jokių aliuzijų į dainininkų šalies nacionalinį valgį.
Vis dėlto, kas toliau? Kažkas įtakoja Italijos užsienio reikalų ministeriją, kad stumtų Lietuvą į konfliktą. Neabejoju, kad to išvengsime, oficialiame lygmenyje nepasakysime visko, ką galėtume. Bet laikas dairytis tarptautinių advokatų ir arbitražo institucijų. Ten visai nereikės bartis, pakaks pareikšti užuojautą, kad Italijos Vyriausybė taip blogai atrodo.
Ši neras dokumentų, kad Lietuva būtų savo turtą kada nors Italijai padovanojusi.
Ir arbitražas turės aiškų vaizdą, kur susikerta nuosavybės teisė ir interesai: ne tarp Vilniaus ir Maskvos (jau minėtas mėginimas klaidinti), o tarp Lietuvos Respublikos ir Italijos Respublikos, kuri yra Mussolinio laikų valstybės tęsėja ir blogo elgesio sukeltos problemos paveldėtoja. Ją išspręs, tikimės, ramus apsisprendimas ir pagarbus elgesys.
Bernardinai.lt
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |