Antradienį po savaitę trukusios apgulties Pakistano kariuomenės daliniai šturmavo vadinamąją Raudonąją mečetę sostinėje Islamabade. Žuvo daugiau negu 70 žmonių, tarp jų ir vienas mečetės vadovų. Kariuomenės atstovai pažymėjo, kad mečetės mokinių gretas papildė gerai ginkluoti ir patyrę kovotojai, mečetės pastatų komplekse buvo įrengti bunkeriai.

Radikaliosios religinės mokyklos studentai beveik pusmetį metė valdžiai iššūkius, atsisakė jai paklusti, įkaitais paėmė vietos gyventojus, kurie esą pažeidinėjo islamo dorovės principus, taip pat ir policininkus, reikalavo sostinėje įvesti šariato įstatymus. Bet jie pertempė stygą, kai pagrobė septynis kinų darbininkus.

Dar per anksti įvertinti mečetės radikalų nuslopinimo pasekmes. Daugelis Pakistano laikraščių sveikino prezidento Musharafo nutarimą įvesti tvarką, nurodydami, kad jis buvo priverstas griebtis smurto.

Jo politinė priešininkė, užsienyje gyvenanti buvusi ministrė pirmininkė Benazir Bhutto pritarė jo veiksmams. Musulmonų radikalai reagavo kitaip. Kelios fundamentalistų partijos paskelbė trijų dienų gedulą, Šiaurės vakarų provincijoje demonstravo apie 20 tūkst. žmonių, tarp jų – šimtai ginkluotų džihadistų.

Sekmadienį Pešavaro mieste buvo nužudyti trys kinai, veikiausiai keršijant dėl mečetės apgulties. Vaizdajuostėje „al-Qaeda“ vadovo pavaduotojas Aymanas al Zawahiris ragino pakistaniečius paskelbti džihadą prieš savo valdžią.

Kai kurie politologai būgštauja dėl galimo smurto proveržio. Panašūs nuogąstavimai nėra svetimi ir buvusiai premjerei Bhutto, bet ji pabrėžė, kad nebebuvo galima toliau pataikauti ekstremistams ir kad pribrendo laikas elgtis ryžtingai. Afganistano pasienyje, ypač Šiaurės Vaziristano provincijoje, seniai reiškiasi musulmonų fundamentalistai.

Ten „al-Qaeda“ ir talibai telkia ir apmoka naujus organizacijos narius, siunčia juos kovoti Afganistane. Antra vertus, per paskutinius rinkimus 2002 m. musulmoniškos partijos laimėjo tik dešimt nuošimčių balsų, ir net jos nepalaikė Raudonosios mečetės radikalų.

Padėtis yra sudėtinga. Jei valdžia pasyviai stebi radikalų veiklą ir leidžia jiems toliau indoktrinuoti vaikus savo religijos mokyklose, vadinamosiose madrasose, jų įtaka tik didės. Prisimintina, kad daugelis talibų ir kitų ekstremistų yra Pakistano madrasų auklėtiniai.   

Antra vertus, normalios spaudimo, net bauginimo priemonės dažnai nepaveikia musulmonų fundamentalistų, kurie pasiryžę žūti ir žudyti dėl savo įsitikinimų. Aišku, ne visi. Pagrindinis Raudonosios mečetės dvasininkas stengėsi pabėgti, persirengęs kaip moteris. Bet per 70 mokinių ryžosi kovoti iki mirties.

Izraelis jau kurį laiką beatodairiškai žudo palestiniečių radikalų vadovus, bet nužudytuosius lengvai pakeičia jų giminės, draugai, tikėjimo broliai. Tad priešų daugėja, o ne mažėja, juolab kad daugelis yra įsitikinę, kad savo mirtimi jie laimės išganymą. Panašiai galvoja ir Pakistano radikalai.

Net geriausiomis aplinkybėmis kova su fundamentalizmu būtų be galo sunki. Bet sąlygos nėra pačios geriausios. Pastaruoju metu smarkiai smuko Musharafo autoritetas, nuo jo nusigręžia vidurinės klasės, kurioms vis labiau įgrįsta jo autoritarinė valdžia ir teisinis savavaliavimas.  

Daugelis jį laiko Amerikos įrankiu, kuris nepakankamai gina šalies interesus. Kai kurie kritikai tvirtina, kad Musharafas sąmoningai nepaisė Raudonosios mečetės radikalų iššūkių, siekdamas sukurti regimybę, kad jis yra nepakeičiamas žmogus, vienintelis, gebąs sulaikyti fundamentalistų antplūdį. Ir kad jį nuvertus valdžion ateitų jau pačioje sostinėje beįsitvirtinantys fanatikai.

Nors Busho vyriausybė tebepalaiko Musharafą, girdisi vis daugiau balsų, raginančių Vašingtoną atsiriboti nuo diktatoriaus. Esą tik demokratinė valdžia pajėgtų įtikinti gyventojų daugumą priešintis musulmonų fundamentalizmui.

Šitoks scenarijus gal perdėm optimistinis. Islamistai nelaimės rinkimų, bet veikiausiai valdžion ateitų silpna koalicija, kuri nepajėgtų nei įvesti tvarkos, nei pagerinti gyvenimo lygio. Tad destabilizuotųsi jau ir taip nepastovi šalis.

lrt.lt, bernardinai.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.