Demonstracijos, manifestacijos, protesto maršai – turbūt vienintelės aktyvaus viešo dalyvavimo politikoje formos, savotiškas klasikinės graikų demokratijos laikų atgarsis. Senovėje miesto aikštė simbolizavo „demokratijos erdvę“, o susirinkę joje piliečiai vykdė demokratinio valdymo procedūras. Šitie laikai seniai praėjo, o demokratinis valdymas formaliai pasikeitė iš esmės. Tačiau kartais ir šiandien grįžimas prie klasikinės demokratijos principų turi savo prasmę, kaip, pavyzdžiui, šiuolaikinėje Rusijoje. Ir nors išėję į gatves piliečiai nevykdo tiesioginio šalies valdymo, jie gali parodyti, kad nepritaria tam tikriems politiniams procesams (arba, rečiau, kad palaiko vykdomą politiką).

Gatvė – paskutinė demokratijos erdvė?

Politinės manifestacijos yra akivaizdi paskutinio meto Rusijos politinio gyvenimo dalis. Jų tradicija siekia neramų paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, o dabartinį jų suaktyvėjimą lėmė oficialiosios šalies valdžios vykdoma politika. Atrodo, kad šiandienėje Rusijoje kai kuriems politiniams ir visuomenės veikėjams tai tapo vieninteliu būdu pateikti savo poziciją, atkreipti dėmesį į svarbius klausimus ar pabandyti padidinti savo populiarumą.

Kartu su nepriklausomomis visuomenės informavimo priemonėmis iš Rusijos informacinės erdvės buvo išstumtos ir opozicinės jėgos. Žmonės, kurių nuomonė apie įvykius ir vykstančius šalyje procesus kitokia negu oficialiųjų valdžios struktūrų, turi labai mažai galimybių viešai pasisakyti. Tik nedaugelis interneto tinklalapių ir dar mažesnis skaičius spaudos leidinių palaiko alternatyvių nuomonių sklaidą. O iš televizorių ekranų opozicija yra visiškai išstumta. Tokiomis aplinkybėmis į pagalbą ateina „gatvės demokratija“.

Tačiau prieš kalbant apie „gatvės demokratiją“ plačiau, reikia pažymėti, kad Rusijoje politinė manifestacija nelygu politinei manifestacijai. Jeigu su akcija į gatvę išeina Kremliaus politiką palaikanti jėga (dažniausiai tai būna įvairiausios specialiai suburtos jaunimo organizacijos), ji gali tikėtis visokeriopo oficialiosios valdžios ir jėgos struktūrų palaikymo. Bet viskas yra kitaip, jeigu savo nepasitenkinimą nori išreikšti opoziciniai judėjimai.

„Nepritariančiųjų maršai“

Paskutiniu metu pastebimai suaktyvėjo opozicinio judėjimo „Kita Rusija“ veikla. Šis judėjimas, vienijantis skirtingas jėgas, organizuoja vadinamuosius „nepritariančiųjų maršus“, kurie, kiek galima pastebėti, labai erzina oficialiąją Rusijos valdžią. Organizuoti šiuos maršus stengiamasi skirtinguose Rusijos miestuose siekiant parodyti, kad, priešingai, negu mėgsta teigti oficialioji Maskvos propaganda, ne visi šalies gyventojai palaiko prezidentą Vladimirą Putiną ir jo vykdomą politiką. Tai taip pat galimybė parodyti, kad opozicija Rusijoje tikrai egzistuoja.

Tačiau retas „nepritariančiųjų maršas“ apsieina be incidentų. Oficialioji valdžia visais įmanomais būdais bando diskredituoti „nepritariančiuosius“, pavaizduoti juos kaip ekstremistiškai nusiteikusius elementus. Dažniausiai akcentuojama, kad „nepritariančiųjų maršuose“, be kitų jėgų, dalyvauja ir Rusijoje uždrausta Nacional-bolševikų partija, vadovaujama skandalingojo rašytojo Eduardo Limonovo (Savenko).

Rusijoje jau susiformavo savotiška tradicija – vaikyti „nepritariančiųjų maršus“ taip, lyg jie tikrai keltų grėsmę šalies saugumui ir stabilumui. Jau įprasta ir neproporcingas protestuotojus prižiūrinčių tvarkos sergėtojų skaičius. „Saugoti“ apie pusę tūkstančio mitinguotojų neretai susirenka pusantro tūkstančio jėgos struktūrų, tarp jų ir specialiųjų dalinių kovai su terorizmu, darbuotojų. Dar viena „tradicija“ - po akcijos sulaikyti nuo keliolikos iki keliasdešimties maršo dalyvių. Neretai sulaikymai yra suplanuoti iš anksto – minioje būna ieškoma aktyvistų ir organizatorių. Beje, ir prieš patį renginį gali būti vykdomi prevenciniai areštai.

Kaip bandoma žlugdyti „nepritariančiųjų maršus“, rodo kad ir toks faktas. Gegužės 18 d. opozicijos lyderiai, tarp kurių buvo jau minėtasis E. Limonovas, garsus šachmatininkas Garis Kasparovas, Levas Ponomariovas ir keli užsienio žurnalistai, negalėjo išskristi į planuojamą akciją Samaros mieste. Jie dėl taip ir nenurodytų priežasčių buvo sulaikyti tiesiog oro uoste ir paleisti iškart, kai išskrido paskutinis lėktuvas į Samarą.

Nors oficialioji valdžia stengiasi įvairiais būdais sumenkinti „nepritariančiųjų maršų“ svarbą, šios parodomosios akcijos sulaukia atgarsio. Per Rusijos ir Europos Sąjungos viršūnių susitikimą „nepritariančiuosius“ užtarė net pati Vokietijos kanclerė Angela Merkel, pareiškusi V. Putinui, kad demokratinėse valstybėse žmonės turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę ir kritikuoti valdžią.

Pats V. Putinas ne vieną kartą teigė, kad jokie „nepritariančiųjų maršai“ jam nebaisūs, bet jėgos struktūrų veiksmai byloja ką kita. Atrodo, kad opozicijos manifestacijas valdžia laiko kur kas didesniu pavojumi, negu būtų galima manyti. Visai įmanoma, kad taip pasireiškia paniška sustabarėjusio Rusijos valdžios aparato visokiausių „spalvotų revoliucijų“ baimė. Galiausiai aktyvūs opozicinių jėgų veiksmai gali sujudinti didelę valstybės visuomenės dalį, kuri kol kas dėl viso pikto laikosi neutralios pozicijos. Tokiu atveju gali paaiškėti, jog teiginys, kad dauguma šalies gyventojų vieningai palaiko V. Putino „valdžios vertikalę“, tėra propagandinis dūmas, pučiamas visuomenei į akis.

„Naši“ suduoda atsakomąjį smūgį

Aktyviai reikštis gatvėse mėgsta ir Kremliaus politiką palaikančios su tiesiogine valdžios parama sukurtos jaunimo organizacijos, vadinamosios būsimų „partinių aktyvų kalvės“ – „Naši“, „Mestnyje“ ir t. t. Norėdamos surengti kokią nors viešą akciją, šios organizacijos, priešingai nei opozicinės jėgos, dažniausiai beveik nesusiduria su jokiomis kliūtimis gauti tam leidimą. Čia akivaizdus stiprus oficialiosios įvairaus lygio valdžios bet kokių jų veiksmų palaikymas.

Beprecedenčiu pavyzdžiu galima pavadinti ne taip seniai vykusį piketą Maskvoje prie Estijos ambasados, kurį surengė kaip tik „Naši“, žmonių dar neoficialiai vadinami „Putinjugendu“ (pagal analogiją su fašistine „Hitlerjugend“ organizacija). Reikėtų priminti, kad protestuodami prieš Bronzinio kario skulptūros perkėlimą iš Talino centro į karių kapines „Naši“ aktyvistai trikdė ambasados darbą, skandavo įžeidžiančius šūkius ir rinko parašus „Estijos ambasadai demontuoti“. Visa tai vyko su tyliu oficialiosios Rusijos valdžios palaiminimu.

Jėgos struktūros, paprastai lengvai susitvarkančios su „nepritariančiųjų maršais“, šiuo atveju niekaip nesugebėjo užtikrinti tvarkos ir Estijos ambasados saugumo, o tai vos nevirto dideliu tarptautiniu skandalu. Numanu, kad teisėsaugos pareigūnai turėjo „nuleistą iš viršaus“ įsakymą netrukdyti jaunimo organizacijos akcijai. Taigi „gatvės demokratiją“, o šiuo atveju tiksliau – „gatvės politiką“, Rusijoje galima vertinti kaip bendros valstybės politikos dalį.

Opozicinės rusų žiniasklaidos duomenimis, lojalių jaunimo organizacijų aktyvistai Kremliaus taip pat yra neretai pasitelkiami siekiant sutrukdyti opozicijos vykdomoms akcijoms. Kai kurių analitikų nuomone, tai pradeda panėšėti į politinę kovą, kuri vyko Rusijos miestų gatvėse lemtingais 1917 metais. Tik kokie bus šios kovos padariniai, dabar dar sunku pasakyti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.