|
Gatvės demokratija Rusijoje (1)
Viktoras Denisenko 2007 07 27
Demonstracijos, manifestacijos, protesto maršai turbūt vienintelės aktyvaus viešo dalyvavimo politikoje formos, savotiškas klasikinės graikų demokratijos laikų atgarsis. Senovėje miesto aikštė simbolizavo demokratijos erdvę, o susirinkę joje piliečiai vykdė demokratinio valdymo procedūras. Šitie laikai seniai praėjo, o demokratinis valdymas formaliai pasikeitė iš esmės. Tačiau kartais ir šiandien grįžimas prie klasikinės demokratijos principų turi savo prasmę, kaip, pavyzdžiui, šiuolaikinėje Rusijoje. Ir nors išėję į gatves piliečiai nevykdo tiesioginio šalies valdymo, jie gali parodyti, kad nepritaria tam tikriems politiniams procesams (arba, rečiau, kad palaiko vykdomą politiką).
Gatvė paskutinė demokratijos erdvė?
Politinės manifestacijos yra akivaizdi paskutinio meto Rusijos politinio gyvenimo dalis. Jų tradicija siekia neramų paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, o dabartinį jų suaktyvėjimą lėmė oficialiosios šalies valdžios vykdoma politika. Atrodo, kad šiandienėje Rusijoje kai kuriems politiniams ir visuomenės veikėjams tai tapo vieninteliu būdu pateikti savo poziciją, atkreipti dėmesį į svarbius klausimus ar pabandyti padidinti savo populiarumą.
Kartu su nepriklausomomis visuomenės informavimo priemonėmis iš Rusijos informacinės erdvės buvo išstumtos ir opozicinės jėgos. Žmonės, kurių nuomonė apie įvykius ir vykstančius šalyje procesus kitokia negu oficialiųjų valdžios struktūrų, turi labai mažai galimybių viešai pasisakyti. Tik nedaugelis interneto tinklalapių ir dar mažesnis skaičius spaudos leidinių palaiko alternatyvių nuomonių sklaidą. O iš televizorių ekranų opozicija yra visiškai išstumta. Tokiomis aplinkybėmis į pagalbą ateina gatvės demokratija.
Tačiau prieš kalbant apie gatvės demokratiją plačiau, reikia pažymėti, kad Rusijoje politinė manifestacija nelygu politinei manifestacijai. Jeigu su akcija į gatvę išeina Kremliaus politiką palaikanti jėga (dažniausiai tai būna įvairiausios specialiai suburtos jaunimo organizacijos), ji gali tikėtis visokeriopo oficialiosios valdžios ir jėgos struktūrų palaikymo. Bet viskas yra kitaip, jeigu savo nepasitenkinimą nori išreikšti opoziciniai judėjimai.
Nepritariančiųjų maršai
Paskutiniu metu pastebimai suaktyvėjo opozicinio judėjimo Kita Rusija veikla. Šis judėjimas, vienijantis skirtingas jėgas, organizuoja vadinamuosius nepritariančiųjų maršus, kurie, kiek galima pastebėti, labai erzina oficialiąją Rusijos valdžią. Organizuoti šiuos maršus stengiamasi skirtinguose Rusijos miestuose siekiant parodyti, kad, priešingai, negu mėgsta teigti oficialioji Maskvos propaganda, ne visi šalies gyventojai palaiko prezidentą Vladimirą Putiną ir jo vykdomą politiką. Tai taip pat galimybė parodyti, kad opozicija Rusijoje tikrai egzistuoja.
Tačiau retas nepritariančiųjų maršas apsieina be incidentų. Oficialioji valdžia visais įmanomais būdais bando diskredituoti nepritariančiuosius, pavaizduoti juos kaip ekstremistiškai nusiteikusius elementus. Dažniausiai akcentuojama, kad nepritariančiųjų maršuose, be kitų jėgų, dalyvauja ir Rusijoje uždrausta Nacional-bolševikų partija, vadovaujama skandalingojo rašytojo Eduardo Limonovo (Savenko).
Rusijoje jau susiformavo savotiška tradicija vaikyti nepritariančiųjų maršus taip, lyg jie tikrai keltų grėsmę šalies saugumui ir stabilumui. Jau įprasta ir neproporcingas protestuotojus prižiūrinčių tvarkos sergėtojų skaičius. Saugoti apie pusę tūkstančio mitinguotojų neretai susirenka pusantro tūkstančio jėgos struktūrų, tarp jų ir specialiųjų dalinių kovai su terorizmu, darbuotojų. Dar viena tradicija - po akcijos sulaikyti nuo keliolikos iki keliasdešimties maršo dalyvių. Neretai sulaikymai yra suplanuoti iš anksto minioje būna ieškoma aktyvistų ir organizatorių. Beje, ir prieš patį renginį gali būti vykdomi prevenciniai areštai.
Kaip bandoma žlugdyti nepritariančiųjų maršus, rodo kad ir toks faktas. Gegužės 18 d. opozicijos lyderiai, tarp kurių buvo jau minėtasis E. Limonovas, garsus šachmatininkas Garis Kasparovas, Levas Ponomariovas ir keli užsienio žurnalistai, negalėjo išskristi į planuojamą akciją Samaros mieste. Jie dėl taip ir nenurodytų priežasčių buvo sulaikyti tiesiog oro uoste ir paleisti iškart, kai išskrido paskutinis lėktuvas į Samarą.
Nors oficialioji valdžia stengiasi įvairiais būdais sumenkinti nepritariančiųjų maršų svarbą, šios parodomosios akcijos sulaukia atgarsio. Per Rusijos ir Europos Sąjungos viršūnių susitikimą nepritariančiuosius užtarė net pati Vokietijos kanclerė Angela Merkel, pareiškusi V. Putinui, kad demokratinėse valstybėse žmonės turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę ir kritikuoti valdžią.
Pats V. Putinas ne vieną kartą teigė, kad jokie nepritariančiųjų maršai jam nebaisūs, bet jėgos struktūrų veiksmai byloja ką kita. Atrodo, kad opozicijos manifestacijas valdžia laiko kur kas didesniu pavojumi, negu būtų galima manyti. Visai įmanoma, kad taip pasireiškia paniška sustabarėjusio Rusijos valdžios aparato visokiausių spalvotų revoliucijų baimė. Galiausiai aktyvūs opozicinių jėgų veiksmai gali sujudinti didelę valstybės visuomenės dalį, kuri kol kas dėl viso pikto laikosi neutralios pozicijos. Tokiu atveju gali paaiškėti, jog teiginys, kad dauguma šalies gyventojų vieningai palaiko V. Putino valdžios vertikalę, tėra propagandinis dūmas, pučiamas visuomenei į akis.
Naši suduoda atsakomąjį smūgį
Aktyviai reikštis gatvėse mėgsta ir Kremliaus politiką palaikančios su tiesiogine valdžios parama sukurtos jaunimo organizacijos, vadinamosios būsimų partinių aktyvų kalvės Naši, Mestnyje ir t. t. Norėdamos surengti kokią nors viešą akciją, šios organizacijos, priešingai nei opozicinės jėgos, dažniausiai beveik nesusiduria su jokiomis kliūtimis gauti tam leidimą. Čia akivaizdus stiprus oficialiosios įvairaus lygio valdžios bet kokių jų veiksmų palaikymas.
Beprecedenčiu pavyzdžiu galima pavadinti ne taip seniai vykusį piketą Maskvoje prie Estijos ambasados, kurį surengė kaip tik Naši, žmonių dar neoficialiai vadinami Putinjugendu (pagal analogiją su fašistine Hitlerjugend organizacija). Reikėtų priminti, kad protestuodami prieš Bronzinio kario skulptūros perkėlimą iš Talino centro į karių kapines Naši aktyvistai trikdė ambasados darbą, skandavo įžeidžiančius šūkius ir rinko parašus Estijos ambasadai demontuoti. Visa tai vyko su tyliu oficialiosios Rusijos valdžios palaiminimu.
Jėgos struktūros, paprastai lengvai susitvarkančios su nepritariančiųjų maršais, šiuo atveju niekaip nesugebėjo užtikrinti tvarkos ir Estijos ambasados saugumo, o tai vos nevirto dideliu tarptautiniu skandalu. Numanu, kad teisėsaugos pareigūnai turėjo nuleistą iš viršaus įsakymą netrukdyti jaunimo organizacijos akcijai. Taigi gatvės demokratiją, o šiuo atveju tiksliau gatvės politiką, Rusijoje galima vertinti kaip bendros valstybės politikos dalį.
Opozicinės rusų žiniasklaidos duomenimis, lojalių jaunimo organizacijų aktyvistai Kremliaus taip pat yra neretai pasitelkiami siekiant sutrukdyti opozicijos vykdomoms akcijoms. Kai kurių analitikų nuomone, tai pradeda panėšėti į politinę kovą, kuri vyko Rusijos miestų gatvėse lemtingais 1917 metais. Tik kokie bus šios kovos padariniai, dabar dar sunku pasakyti.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |