ES plėtros komisaras Olli Rehnas birželio 1 d. pranešė, jog Briuselis atnaujins derybas su Serbija dėl tolesnio glaudesnio bendradarbiavimo (turima galvoje Stabilizacijos ir Asociacijos Susitarimo atnaujinimas ir narystės perspektyvos). Serbijos ir ES politinis dialogas buvo nutrauktas praėjusiais metais dėl Balkanų valstybės nesugebėjimo surasti ir Hagos tribunolui išduoti du karo nusikaltimais įtariamus asmenis – R. Mladičių ir R. Karadžičių.

Šių įtariamųjų slapstymosi vieta nežinoma iki šiol, tačiau ES poziciją sušvelnino tai, kad gegužės pabaigoje buvo sulaikytas Zdravko Tolimiras – vienas svarbiausių Bosnijos serbų kariuomenės vadų Bosnijos karo metu. O. Rehno teigimu, šis veiksmas buvo itin svarbus.

Reikėtų pastebėti, jog ES atgaivinti derybas (jos buvo oficialiai atnaujintos birželio 13 d.) paskatino naujos Serbijos vyriausybės suformavimas šių metų gegužę. Ministrų kabinetą sudarė Serbijos pagrindinės demokratinių pažiūrų politinės jėgos, o ministru pirmininku tapo nuosaikus nacionalistas Vojislavas Kostunica. Pastarojo politiko sprendimą suformuoti koaliciją su vakarietiškos orientacijos prezidentu Borisu Tadičiumi Vakarų valstybės sutiko itin palankiai – anksčiau buvo baiminamasi, jog Serbijos demokratija gali vėl grįžti į radikalaus nacionalizmo kelią. Įdomu tai, jog Serbijos įstatymų leidžiamoji valdžia patvirtino naują vyriausybę 133 balsų prieš 106 dauguma tik 30 minučių iki termino, po kurio pagal šalies konstituciją turėtų būti šaukiami pirmalaikiai rinkimai.

Naujasis premjeras po ministrų kabineto suformavimo pareiškė, kad vienas pagrindinių naujosios vyriausybės tikslų bus narystė ES. V. Kostunica teigė, kad tai pasiekti turėtų padėti sustiprėsiantis bendradarbiavimas su Hagos tribunolu. Taip pat nauja šalies vykdomoji valdžia pabrėžė kovos su korupcija ir socialinių bei ekonominių reformų diegimo svarbą.

Taigi, galima teigti, kad ES sprendimas atnaujinti politinio bendradarbiavimo dialogą su Serbija daugiausia buvo padiktuotas motyvo suteikti naujai provakarietiškai vyriausybei tam tikrų „dividendų” (Serbijai ekonomiškai naudingas bendradarbiavimas, narystės perspektyvos) mainais už nuosaikų nurodytų tikslų vykdymą. Avansu – nes naujoji vyriausybė nespėjo „išpildyti” sąlygų, kurias ES nurodė kaip būtinas derantis dėl tolesnės integracijos, tačiau pareiškė dirbsianti šia kryptimi.

Kita vertus, šiame ES sprendime galima įžvelgti ir kitą potekstę. Pastaruoju metu viena iš pagrindinių tarptautinės politikos problemų yra diskusijos dėl Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) rezoliucijos projekto, kuriuo remiantis Kosovo provincijai faktiškai būtų suteikta nepriklausomybė (su ES priežiūra). Šiam planui Serbija itin priešinasi – anot pagrindinių valstybės pareigūnų, tokio statuso suteikimas Kosovui reikštų tarptautinės teisės principų pažeidimą. Šią poziciją patvirtino ir V. Kostunica, kuris, tapęs ministru pirmininku, pareiškė, kad „negali būti jokių „teritorinių nuolaidų“.

Akivaizdu, jog stabilus Balkanų regionas yra ES interesas. Visiško stabilumo jame užtikrinti negalima tol, kol nebus išspręsta Kosovo statuso problema. Nors O. Rehnas teigė, jog Kosovo klausimas yra nesusijęs su derybų tarp ES ir Serbijos atnaujinimu, įmanoma įžvelgti ES siekį naudojantis integracijos perspektyvų „korta” sumažinti Serbijos priešiškumą Vakarų pozicijai.

Žinoma, galima teigti, kad toks šio žingsnio motyvas būtų nelogiškas. Šiuo metu Serbijoje negalima įžvelgti net mažos priešiškų nuostatų JTO plano atžvilgiu švelnėjimo tendencijų galimybės – tiek dabartinė vyriausybė, tiek šalies prezidentas griežtai atsisako svarstyti Kosovo nepriklausomybės perspektyvas.

Tačiau reikėtų prisiminti Turkijos precedentą – šios šalies kandidato statusas ir prasidėjusios derybos dėl narystės traktuojami kaip atviras procesas, kuris nebūtinai turi baigtis šalies priėmimu į ES. Turint galvoje tai, jog Serbija dar net neturi ES kandidatės statuso (dėl to reikia derėtis Stabilizacijos ir Asociacijos Susitarimo rėmuose), ES, vėl atnaujindama integraciją, kuri yra dar tik pradinėje stadijoje, faktiškai neprisiima jokių įsipareigojimų, kurie ateityje galėtų sukelti neigiamų implikacijų. Kitaip tariant, šis ES žingsnis turėtų būti traktuojamas kaip „atsargus bandymas” į Vakarų pusę palenkti bene problematiškiausią Balkanų valstybę.

Žvelgiant iš Serbijos perspektyvos, reikėtų pastebėti, jog nelanksti pozicija Kosovo ateities statuso klausimo atžvilgiu neabejotinai stabdys jos integraciją į ES. Turint galvoje Vakarų valstybių nuostatą, jog Kosovas turėtų įgyti nepriklausomybę su tarptautine priežiūra bei būti atskirtas nuo Serbijos, pastarosios valstybės tolesnis priešinimasis ES siekiams ir teritorinės pretenzijos ateityje gali lemti pakartotinį derybų dėl tolesnės integracijos „įšaldymą”.

Straipsnis publikuotas 2007 m. birželio 27 d. Politika.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.