Liepos 24-28 dienomis Dubingiuose vyksta tarptautinė konferencija – Vasaros akademija, kurioje  nagrinėjami aktualūs posovietinės erdvės „įšaldyti“ konfliktai: tarp Moldovos ir Padnestrės, tarp Gruzijos ir Abchazijos bei Pietų Osetijos. Keturias dienas profesionalūs politologai, politikai, diplomatai, visuomeninių ir pilietinių organizacijų atstovai, jaunimas iš Baltijos šalių, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos, Padnestrės regiono, Gruzijos ir Abchazijos bei Pietų Osetijos diskutuoja apie regioninių ir etninių konfliktų priežastis, jų mastą, dinamiką, galimus problemų sprendimų būdus ir pasekmes.

Ypatingą dėmesį Vasaros akademijos dalyviai skiria trečiųjų šalių – Rusijos, ES ir atskirų jos narių, NATO, JAV ir kitų – vaidmeniui bei patirčiai sprendžiant „įšaldytus“ konfliktus ir ieškant išeičių iš susidariusios sudėtingos situacijos.

Liepos 25 d. konferencijoje buvo kalbama apie geopolitiką ir interesus Baltijos ir Juodosios jūrų regionuose. Pasak Rusijos žurnalo „Naujas laikas“ ir geopolitika.lt autoriaus Boriso Tumanovo, aptariant situaciją Padnestrėje, Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, būtina atkreipti dėmesį į Kosovą, kurio pripažinimas galėtų tapti klasikiniu precedentu nepripažintoms valstybėms. Tačiau pranešėjas pabrėžė, kad Rusija sako „ne“ Kosovui ir tuo pačiu tarsi užkerta galimybę posovietinėje erdvėje esantiems konfliktams išspręsti pagal Kosovo scenarijų.

Lietuvos Seimo nario Jono Čekuolio tikinimu, Lietuva yra suinteresuota, kad kaimynystėje, kurios sąvoką šiandienė Europa išplėtė už paprasčiausios geografijos ribų, nebūtų neaiškių, nestabilių ir nepatikimų šalių. Kaip tik todėl Lietuva neslepia savo interesų Baltarusijoje, Ukrainoje ar Moldovoje. „Mes kviečiame šiame regione dalyvauti ir Rusiją, tačiau ne jos, o minėtųjų valstybių sąlygomis“, – kalbėjo J. Čekuolis.

Sankt Peterburgo valstybinio universiteto Kaimyninio bendradarbiavimo centro direktorius Nikojalus Meževičius konferencijoje kalbėjo ir apie tai, kad nacionalinio, o ypač ekonominio separatizmo nuotaikų nesunkiai galima surasti ir stabiliose bei sėkmingose Europos valstybėse (Šiaurės ir Pietų Italija, Flandrija ir Valonija Belgijoje, Ispanija, Airija ir kt.), kuriose nesugyvena atskiri regionai, nacijos ir subnacijos. Tačiau N. Meževičius atkreipė dėmesį, kad akivaizdžiai skiriasi konfliktų, problemų sprendimų būdai, nes Vakaruose pasitelkiami demokratiniai instrumentai, einama taikiu keliu, o posovietinėje erdvėje decentralizacija labiau linkusi į jėgos naudojimą.

Ar susitars tarpusavyje Moldova ir Padnestrės regionas ir kokia gali būti tokio susitarimo kaina abiem šalims? Politinių studijų ir tarptautinių santykių instituto Kišiniove dėstytojas, „Democratia Weekly“ direktorius Cornelis Ciurea Moldovos ir Padnestrės konflikto šaknų ieškojo pasitelkdamas geopolitines, etnines ir ekonomines priežastis. Anot jo, nei vienas iš stereotipinių paaiškinimų, kodėl kilo ši problema, nėra tikslus. „Egzistuoja tam tikras nepasitikėjimas sąvoka „įšaldytas konfliktas“, nes tai lyg ir sudaro įspūdį, kad tai yra normalu, kad žmonės susitaikė su tokia padėtimi ir gyvena toliau. Tai tikrai yra blogai“, – mano C. Ciurea. Kokius sprendimų variantus mato oficialusis Kišiniovas? Nauji rinkimai, atitinkamos kvotos parlamente suteikimas Padnestrei, šio regiono atstovams – vietos Vyriausybėje ir plati regiono autonomija. Tačiau tokio įvykių scenarijaus nepalaiko opozicija.

Nepripažintų šalių tarpparlamentinės asamblėjos vykdomasis sekretorius Aleksejus Martynovas Vasaros akademijos dalyvius tikino, kad Padnestrės problemos sprendimas privalo būti prioritetas tiek Rusijai, tiek ir Europai. „Kas yra Padnestrė šiandien? Kuriamas kriminalizuotos, separatistinės respublikos vaizdas, kuris visai neatitinka tikrovės. Šis regionas turi visus valstybinius institutus, funkcionuoja sistema, reikalinga suvereniai valstybei, tad Padnestrės istorija yra pavyzdys, kaip nepriklausomybę pasiekti demokratiniu būdu“, – kalbėjo A. Martynovas. Anot jo, iš esmės Padnestrės suverenitetas – jau įvykęs faktas.

Savo ruožtu Padnestrės Aukščiausiosios Tarybos deputatas Viktoras Guzunas pareiškė, kad konflikto priežastis – po SSSR subyrėjimo kilęs karinis susirėmimas. Anot jo, Padnestrei ypač svarbus yra Rusijos vaidmuo šioje istorijoje, nes kaip tik šios šalies kariuomenės divizija įsikišo ir nutraukė kraujo praliejimą. V. Guzuno manymu, Europai ir JAV tiek Moldova, tiek Padnestrė bus reikalingos tik tuomet, kai taps ekonomiškai stiprios.

Dar vienas aktualus posovietinės erdvės „įšaldytas“ konfliktas – tarp Gruzijos ir Abchazijos bei Pietų Osetijos. Gruzijos ambasadoriaus Lietuvoje Davido Apciauri teigimu, ši problema turėtų būti sprendžiama išskirtinai dialogo keliu, atsisakant jau susiformavusių stereotipų ir tradicinio mąstymo. Anot jo, visos konflikto pusės privalo tarpusavyje kalbėtis ir ieškoti naujų išeičių, nes tik taip įmanoma išsiveržti iš susidariusios keblios padėties. „Turime remtis naujomis vertybėmis ir atsisakyti pasenusių standartų, neužmiršti, kokios svarbios yra žmogaus teisės ir asmens laisvės. Mes tiesiame ranką – eikime kartu tuo keliu, kuriuo jau ėjo daugelis valstybių“, - kalbėjo ambasadorius. D. Apciauri įsitikinimu, konflikte tarp Gruzijos ir Abchazijos bei Pietų Osetijos – ,,įšaldytas“ jis ar ne – gana svarbų vaidmenį vaidina Rusijos faktorius. „Norime tikėti, kad Rusijos vaidmuo taps iš tikrųjų konstruktyvus“, – reziumavo Gruzijos ambasadorius Lietuvoje.

Naujo dialogo būtinybę palaikė ir Abchazijos atstovai: šio regiono Sporto ir jaunimo reikalų komiteto vicepirmininkas Šamilis Adzinba Dubingiuose vykusioje Vasaros akademijoje atkreipė dėmesį į tai, kad visiems itin trūksta informacijos apie Abchaziją, kad požiūris į šį regioną ir konfliktą su Gruzija dažnai nušviečiamas vienpusiškai ir tendencingai. „Apie dešimt metų niekas neklausė mūsų argumentų ir šiandien atsidūrėme aklagatvyje. Noriu patikinti, kad Abchazijos pozicija vienareikšmė – suvereni, nepriklausoma valstybė“, – kalbėjo Š. Adzinba, pridūręs, kad tik situacijos sudėtingumas, visiškos izoliacijos grėsmė pastūmėjo Abchaziją į Rusijos glėbį, privertė šio regiono gyventojus tapti Rusijos piliečiais. Teiginius apie tai, kad Abchazija ruošiasi prisijungti prie Rusijos, kategoriškai paneigė ir regiono užsienio reikalų viceministras Maksimas Gvindzija, anot kurio, tokios kalbos yra destruktyvios ir neatitinkančios tikrovės.

Lietuvos URM Rytų Europos ir Vidurinės Azijos departamento Rusijos skyriaus vedėjas Rolandas Kačinskas, konferencijoje kalbėjęs apie Rusijos ir Europos Sąjungos santykius, teigė, kad „įšaldyti“ konfliktai – tai bendradarbiavimo laukas, nes visoms suinteresuotoms pusėms svarbu, kad kaimyninės valstybės būtų progresyvios ir prognozuojamos šalys. Anot Lietuvos diplomato, plečiantis ES, aptariamosios konfliktų kamuojamos šalys geografiškai tampa vis artimesnės, o į ES įstojus buvusio socialistinio lagerio valstybėms, Briuselyje atsirado daugiau patirties, kompetencijos ir supratimo.

Vasaros akademijos dalyviai planuoja ne tik aptarti konfliktų sprendimo variantus, bet ir darbo grupėse parengti įmanomus scenarijus bei juos išnagrinėti. Paskutinę Vasaros akademijos darbo dieną – penktadienį –  organizuojamas apskritas stalas, kurio tema – „Prievartos naudojimas posovietinės erdvės konfliktuose. Prievartos formos ir naudojimo mastai“.

Vasaros akademijos organizatorius – Lietuvos Geopolitinių studijų centras, renginio partneris – Sankt Peterburgo tarptautinės ir regioninės politikos centras. Rėmėjai: LR Vyriausybė, LR užsienio reikalų ministerija, Atviros Lietuvos fondas, Konrado  Adenauerio fondas, JAV Germano Marshalo fondas, JAV ambasada Lietuvoje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.