Rusijos ir Baltarusijos sąjungos idėja egzistuoja jau ne vienus metus. Tačiau dabar šių valstybių sąjungos galimybės vertinamos ypač skeptiškai. Maskvos ir Minsko dialogą pakeitė energetinė konfrontacija, dėl kurios šių valstybių santykiai ne tik komplikavosi, bet ir atsirado dažnai atvira priešprieša. Vis dėlto sudėtinga tvirtinti, kad Rusijos ir Baltarusijos sąjunga - jau tik utopija.

Sąjungos idėjos aspektai: ko siekia Minskas ir Maskva?

Per Rusijos ir Baltarusijos sąjungos projekto dešimtmetį pasirašyta nemažai deklaracijų, protokolų, susitarimų. Tačiau Maskvos ir Minsko bendradarbiavimas tuo laikotarpiu buvo įvairus. Pavyzdžiui, kai 2003 metais Kremlius pasiūlė A. Lukašenkai įvesti bendrą valiutą – Rusijos rublį, Minsko reakcija buvo gana santūri. Todėl tada ne tik Vakaruose, bet ir Rusijoje pasipylė samprotavimai, kad A. Lukašenka paprasčiausiai vedžioja Maskvą už nosies ir siekia išpešti kuo daugiau naudos sau. Be abejonės, autoritarinis A. Lukašenkos režimas pigią rusišką energiją naudojo situacijai šalyje kontroliuoti – dėl nedidelių komunalinių paslaugų kainų Baltarusijos prezidentą palaikė ir dalis mažas pajamas gaunančių žmonių bei pensininkų. Tad visiškai įtikimai skamba analitikų prielaida, kad A. Lukašenka į sąjungą žiūrėjo skeptiškai, tačiau nevengė naudotis Maskvos energetine ir ekonomine parama. Be abejonės, A. Lukašenka savo šalyje valdo autoritariniais principais, neturėdamas rimto konkurento politinėje arenoje, o naujoje Rusijos ir Baltarusijos valstybėje jam geriausiu atveju būtų atitekęs viceprezidento postas. Tad logiška manyti, kad A. Lukašenka suvokia, jog jam geriau būti praktiškai vienvaldžiam Baltarusijoje nei užimti viceprezidento postą sąjunginėje valstybėje. Ko gero, Kremliaus požiūris į galimą bendrą valstybę kiek kitoks. Rusijai sąjunga galėtų būti naudinga keletu aspektų. Pirma, posovietinėje erdvėje atsirastų galinga valstybė su didžiuliu kariniu potencialu. Antra, susijungimas išspręstų dabartinio Kremliaus vadovo kadencijos problemą 2008 metais, nes jis taptų naujosios valstybės prezidentu. Taip pat atsirastų stiprus barjeras ES ir NATO plėtrai į rytus (kad ir Ukrainos kryptimi), o naujoji sąjunga smarkiai sustiprintų savo įtaką posovietinėje erdvėje ir galbūt paskatintų galimą kitų tos erdvės valstybių prisijungimą prie „sąjunginės valstybės“. Vis dėlto po ne per seniausiai praūžusio energetinio konflikto Maskvos ir Minsko dialogas dėl valstybių susijungimo, atrodo, atsidūrė aklavietėje.

Energetinis ar politinis konfliktas?

2006 m. pabaigoje – 2007 m. pradžioje Rusija ir Baltarusija įsivėlė į vadinamąjį energetinį karą: kai Rusija padvigubino gamtinių dujų kainą, Baltarusija įvedė muitus į Europą tiekiamai rusiškai naftai. Dar krizės metu analitikai abejojo, kad ji kilo vien dėl naftos ar dujų pelno. Nors oficialiai energetinį konfliktą ir pavyko išspręsti derybomis ir kompromisu, konfrontacija atskleidė tam tikras tendencijas.

1. Rusijos ir Baltarusijos naftos ir dujų karas išsiplėtė už ūkinio-ekonominio konflikto ribų.

2. Konfrontacija dėl dujų vyko lyg ir natūraliai, o antrasis konflikto etapas dėl naftos galbūt buvo surengtas labiau norint pademonstruoti Baltarusijos lyderio savarankiškumą ir ambicijas.

3. Maskvos ir Minsko krizė galėjo reikšti, kad Vladimiras Putinas pasiryžęs likviduoti politinę Aleksandro Lukašenkos įtaką ne tik vegetuojančioje abiejų valstybių sąjungoje, bet ir pačioje Baltarusijoje.

Per šią krizę išryškėjo dar vienas dėsningumas – Rusija energetikos svertą aktyviai naudoja užsienio politikoje (prisimintinas kad ir Ukrainos atvejis 2006 m., kai ES ekspertai baiminosi, kad susidariusi dujų krizė paveiks ne tik Ukrainos, bet ir Europos ekonomiką, nes apie 80 procentų dujų į Europą tiekiama per šią šalį). ES didele dalimi yra priklausoma nuo Rusijos dujų. Kol ES nesurado alternatyvių tiekimo šaltinių, tol Maskvos įtaka, šiuo atveju paremta energetine politika – dujų eksportu, išliks labai didelė. Taigi Baltarusijos atveju staigus dujų kainų padidinimas ir su tuo susijusi kilizija neabejotinai galėjo būti nulemta politinių priežasčių.

Iranas ir Venesuela – nauji strateginiai partneriai

Komplikavusis Baltarusijos ir Rusijos santykiams ir Kremliui pradėjus energetinį žaidimą dujų svertu, Minskas vis aktyviau ėmė ieškoti naujų kontaktų pasaulinėje arenoje. Naujaisiais A. Lukašenkos bičiuliais ir partneriais, atrodo, drąsiai galima vadinti Iraną ir Venesuelą. Tokios Baltarusijos, Irano ir Venesuelos bendradarbiavimo tendencijos neatsitiktinės: jas lemia susiklosčiusi politinė situacija. Po energetinio konflikto su Maskva A. Lukašenka pradėjo aktyviai ieškoti alternatyvų Rusijos tiekiamai energetikai, ir todėl Minskas siekia Irano bei Venesuelos naftos ištekliais sukurti atsvarą Kremliui. Be to, taip ieškoma naujų rinkų pigioms baltarusiškoms prekėms. Tuo pačiu ir Iranas bei Venesuela siekia glaudesnio bendradarbiavimo su kuo daugiau antivakarietiškai (antiamerikietiškai) nusiteikusių valstybių. Tad logiška atrodo hipotezė, kad šių trijų valstybių bendradarbiavimas ateityje tik stiprės ir apims  vis įvairesnes sritis.

A. Lukašenka neketina pasiduoti

2007 m.  gegužės mėn. Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka apkaltino Rusijos valdžią faktiškai paskelbus Sutartį dėl sąjunginės valstybės sudarymo negaliojančia. Susitikime su Sibiro federalinės apygardos delegacijos nariais Minske jis pareiškė, kad Baltarusija niekada netaps Rusijos Federacijos dalimi. Taip pat jis pažymėjo, kad Sąjungos santykiuose visiškai niekas nepriklauso nuo Baltarusijos, nors Minskas pasirengęs  ne tik vesti derybas, bet ir visai rimtai bendrauti su Rusija. Tad dabartinėje A. Lukašenkos retorikoje galime išskirti vieną aiškų momentą: kalbėdamas apie sąjungą su Rusija jis akcentuoja Maskvos siekį prisijungti Baltarusiją, kad ši taptų Rusijos Federacijos dalimi. A. Lukašenka nedviprasmiškai teigia, kad Maskva lygiavertės sąjungos nenori. Peršasi išvada, kad arba po energetinės krizės A. Lukašenka suprato, jog pigios rusiškos energijos era baigėsi ir sąjungos idėja jam nebėra aktuali (tuo labiau kad ne jis, o Kremliaus šeimininkas taptų naujos valstybės vadovu), arba jis numano galimus Maskvos planus dėl jo paties ir Baltarusijos tolesnės ateities. Šias prielaidas patvirtina ir pranešimai, kad Baltarusijos vadovas metų pradžioje Saugumo tarybos nariu paskyrė savo trisdešimtmetį sūnų, kuris dvejus metus buvo prezidento padėjėjas, bet į Saugumo tarybą neįėjo. Dabar sūnaus statusas prilygsta saugumo vadovo arba vidaus reikalų ministro statusui. Kaip pareiškė buvęs Saugumo tarybos narys A. Voitovičius, „Lukašenka sau ruošia įpėdinį, kad sūnus iki 2011 m. taptų savarankiška politine figūra“. Taigi tokie viduramžių monarchinę sistemą primenantys teiginiai leidžia daryti išvadą, kad A. Lukašenka neketina niekam iš pašalies užleisti prezidento sosto ar jo keisti į galimos sąjungos viceprezidento postą.

Ar Maskvos ir Minsko sąjunga - tik utopija?

Apibendrinant  galimas Rusijos ir Baltarusijos sąjungos tendencijas aiškiai matyti, kad pagrindinė kliūtis šiai sąjungai atsirasti yra autoritarinis Baltarusijos vadovas A. Lukašenka. Jis ir jo komanda, ko gero, yra didžiausias kliuvinys taip pat ne itin demokratiškam Kremliaus vadovui. Šią prielaidą patvirtina ir 2007 m. vasarį žiniasklaidoje pasirodę pranešimai, kad Maskvoje buvo svarstoma tolimesnis Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos likimas. Į Kremlių buvo pakviesti keli labai turtingi Rusijos verslo atstovai, su kuriais kalbėta apie tai, kad būtų neblogai bendromis jėgomis pasirūpinti Rusijos ir Baltarusijos integracija ir finansiškai paremti A. Lukašenkos įpėdinį S. Kariakiną. Nors Baltarusijos politiniuose sluoksniuose žmogus tokia pavarde negirdėtas, tačiau čia gerai žinomas S. Kaliakinas, A. Lukašenkai oponuojančios Baltarusijos komunistų partijos lyderis. Kai kuriais duomenimis, jo kandidatūra svarstyta jau prieš 2001 m. rinkimus, tačiau tada buvo nuspręsta dar palaukti. Visą šį laiką S. Kaliakinas rūpinosi „Rusijos ir Baltarusijos integracijos klausimais, susijusiais su ekonomine sfera“. Jis dažnai lankėsi Maskvoje, čia jam buvo atviros pačių aukščiausių valdžios pareigūnų kabinetų durys. Taigi tokie pranešimai žiniasklaidoje, ko gero, gali reikšti tik viena – Maskva nusprendė nebetoleruoti A. Lukašenkos nuostatų, keliančių grėsmę Rusijos ir Baltarusijos integracijai.

Nors Rusijos ir Baltarusijos sąjunga per dešimt metų nuo jos kūrimo pradžios ir liko tik idėja, kurią kai kas galbūt laiko utopija, Rusijoje vyraujančios tendencijos verčia vis labiau nerimauti. V. Putinas vis dažniau Rusiją valdo taikydamas nedemokratinius metodus, dažnėja ir opozicijos, naujųjų disidentų persekiojimas, vis nuožmesnė  tampa Rusijos užsienio politika. Pasirodę pranešimai apie galbūt rengiamą A. Lukašenkos nušalinimą gali reikšti, kad Rusija neatsisako sąjungos (greičiau Baltarusijos įjungimo į RF sudėtį) idėjos. Paprastai du autoritariški vadovai greta vienas kito neišsitenka. Jei vietoj A. Lukašenkos Baltarusijos vadovu taptų kad ir prorusiškai nusiteikęs S. Kaliakinas, Maskvai siekti savo tikslų būtų daug lengviau. Tačiau bent jau kol kas A. Lukašenka ir jo režimas ieško naujų partnerių ir pasiduoti neketina, o tai reiškia, kad artimiausiu metu sąjungos idėja liks tik popieriuje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.