Vėl nepavyko rasti priimtino Kosovo problemos sprendimo. Ši Serbijos provincija yra paskutinis nestabilumo židinys Balkanuose, keliantis daugybę fundamentalių bei neišsprendžiamų problemų.

Formaliai Kosovo problemos sprendimą sustabdė neišvengiamas Rusijos veto Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.

Maskva tvirtai pareiškė vetuosianti bet kokį siūlymą, kuris suteiktų kad ir formalią nepriklausomybę Kosovui. Rusija tvirtina, jog Jungtinės Tautos yra ne kartą pareiškusios, kad Kosovas – neatskiriama Serbijos dalis.

Tai yra tiesa, bet faktas lieka faktu, jog dauguma Kosovo gyventojų albanų nenori, kad jų provincija liktų Serbijos dalimi.

Šią nuostatą sukėlė ankstesnės negailestingos Belgrado represijos Kosove, siekimas jėga integruoti provinciją, kuri pasibaigė NATO intervencija.

Kosovo ateities svarstymas perduotas svarstyti vadinamai kontaktinei grupei, kur Rusija neturi veto teisės. Tačiau, be abejonės, šis klausimas vėl turės grįžti atgal į Jungtines Tautas, kur Rusijos žodis vėl bus lemiamas.

Kosovo problema kelia mažiausiai porą rimtų tarptautinės tesisės bei moralės problemų. Visų pirma - tai valstybės nepriklausomybės bei egzistuojančių sienų neliečiamumo klausimas. Serbija suvokia Kosovą kaip savo kultūros lopšį ir vargu ar atsiras serbas, kuris sutiktų su Kosovo nepriklausomybe.

Serbų jausmus galima suprasti prisiminus Lietuvos istoriją bei Lenkijos įvykdytą Vilniaus krašto okupaciją. Lietuva niekada nesutiko, jog Vilnius teisėtai priklauso Lenkijai, nesvarbu, kad dauguma gyventojų nebuvo lietuviai. Panašius jausmus kaip serbai Kosovui, lietuviai jautė Vilniui. 

Kita vertus, Kosovo albanai siekia nepriklausomybės, kaip Lietuva jos siekė XX amžiaus pradžioje bei pabaigoje. Matyt, peržengus tam tikrą ribą tautos nebegali toliau gyventi vienoje valstybėje. Panašiai, ko gero, jaučiasi ir čečėnai Rusijoje.

Ar jie tam neturi teisės? Ir ne vien Kosovo albanai, bet ir kitos tautos, kurių nepriklausomybės siekiai atrodo beviltiškai pasmerkti?

Galima tvirtinti, jog albanai jau turi savo valstybę – Albaniją, bet kodėl, sakykime, kurdai neturi teisės kurti savo valstybę, nors jų yra apie 30 milijonų, ir jie tos valstybės nori?

Klausimas, aišku, yra ne politinis, bet moralinis, nes kurdų nepriklausomybė reikštų Turkijos ir Irano suskaldymą bei teritorijų atplėšimą nuo Sirijos bei Irano.

Su nepriklausomu Kurdistanu kaimynai niekada nesutiks. Politika dažniausiai nėra grindžiama moraliniais principais, bet jei ne tarptautine teise, tai karu.

Kurdų bei albanų, taip pat čečėnų problemos siekiant valstybingumo padeda suprasti, kaip stipriai Lietuvai pasisekė ir kaip lengvai jai pavyko vėl tapti nepriklausoma valstybe.

Antras klausimas, kurį kelia Kosovo problemos sprendimo aklavietė, yra Rusijos vaidmuo pasaulinėje politikoje.

Rusija tampa vis labiau įtakinga, o jos pozicija Vakarų atžvilgiu vis tvirtesnė ir nesutaikoma. Kuo grindžiama tokia naujoji Rusijos politika? Visų pirma, atrodo, jog Rusija dar gyvena tame pasaulyje, kuriame yra tik du valstybių blokai – Vakarai iš vienos pusės bei Rusija ir jos sąjungininkai iš kitos.

Todėl taip priešinamasi beveik viskam, ką šiuo metu daro Vakarai, užmirštant, jog Vakarų žodis nebūtinai yra lemiamas.

Kita vertus, Rusija, pakilus naftos ir dujų kainoms, vėl pasijuto visagalė. Tačiau šios kainos gali kristi, o joms kritus pačioje Rusijoje gali atsirasti ne viena Kosovo situaciją primenanti problema.

lrt.lt, bernardinai.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.