Lygiai prieš metus Vladimiras Putinas per oficialų vizitą Turkijoje paskelbė apie „Turkų srautu“ pakrikštyto dujotiekio projektą. Jo siūlomas dujotiekis turėjo pakeisti taip ir neįgyvendintą „Pietų srauto“ projektą. Pastarasis neišvydo dienos šviesos dėl Rusijos nenoro sutikti su Europos Sąjungos energetikos rinkos reguliavimo taisyklėmis. Principinis susitarimas dėl dujotiekio tiesimo buvo pasiektas šių metų sausio 27 d., per Rusijos dujų koncerno „Gazprom“ vadovo Aleksejaus Milerio vizitą Ankaroje. Šįkart įgyvendinti planus trukdo įtampa tarp Rusijos ir Turkijos, kurios pagrindinė priežastis – tiesioginis Rusijos įsitraukimas į Sirijos konfliktą. Tai anaiptol nėra pirma kliūtis, su kuria susiduria šis projektas...

Ko gero, niekam ne paslaptis, kad Europa šiuo metu gyvena ne pačius ramiausius laikus, ir to priežastis yra padidėjęs pabėgėlių bei migrantų srautas iš Centrinės Azijos bei Šiaurės Afrikos. Tačiau kyla natūralus klausimas: kodėl kaip tik dabar mes susiduriame su šia problema? Juk nuo seno migracijos kontrolė vyko tiek Europos viduje, tiek išorėje. Tačiau dar niekada migrantų iš trečiųjų pasaulio šalių problema nebuvo tokia opi ir plačiai aptariama ne tik valstybių vadovų lygmeniu, bet ir pačių Bendrijos piliečių. Migrantų krizės burbulas sprogo šių metų vasarą, kai į Europą plūstelėjo tūkstančiai pabėgėlių (daugiausia iš karo nualintos Sirijos) ir Europos migracijos politika, paremta stipria įstatymine baze, subyrėjo negrįžtamai lyg domino kaladėlės.

Rusijos gyventojų požiūris į Europą, į Europos Sąjungą po Maidano Kijeve ryškiai pablogėjo, o patriotinis pasididžiavimas lygiai taip pat ryškiai padidėjo. Nacionalinės savigarbos reiškimas per priešiškumo demonstravimą šalims, galinčioms savai valstybei būti išsivystymo matu, rodo itin didelę Rusijos priklausomybę nuo Europos. Tiksliau – gilią traumą, atsiradusią dėl Rusijos nepajėgumo modernizuotis.

Jau penktus metus nesibaigiantis pilietinis karas Sirijoje Vakarų pasauliui tapo itin aktualus prasidėjus vadinamajai pabėgėlių krizei ir Rusijai tiesiogiai įsitraukus į konfliktą šioje šalyje. Pabėgėliai privertė europiečius pajusti, kad karas yra labai arti, o jo pasekmės nėra izoliuotos Artimųjų Rytų valstybių sienų, prieš šimtmetį nubrėžtų Europos „didžiųjų“. Teroristų išpuoliai Paryžiuje dar kartą priminė, jog teroristinė „Islamo valstybė“, paprastai vadinama ISIS, – vieno iš ankstesnių (o gal geriau sakyti – niekada nesibaigiančių) konfliktų „kūdikis“ – pajėgia sėti siaubą ne tik Mosule ar Rakoje, bet ir pačioje Europos širdyje.

Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas yra nurodęs, kad iki 2025 m. šalis turi pereiti nuo kirilicos prie lotyniško alfabeto. Rusija, ypač vadinamieji jos ideologai ir propagandistai, tokiais planais nėra patenkinta, bet ar dėl to ims spausti Kazachstaną atsisakyti šio plano? Ir ar patiems kazachams užteks ryžto priimti sprendimą, kuris jų valstybei turės ilgalaikių geopolitinių pasekmių?

Vadinamosios Ukrainos krizės tarptautinės pasekmės neapsiriboja vien tik Rytų Europa ir šia diena. Be viso kito, tai, kad Rusija užpuolė Ukrainą, griauna 1968 m. Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, kurios tikslas yra masinio naikinimo ginklo gaminimo, pardavimo arba įsigijimo draudimas įvairioms pasaulio valstybėms, logiką. Dešimto dešimtmečio viduryje Ukraina atsisakė tuomet trečio pasaulyje pagal didumą branduolinio arsenalo, tekusio jai kaip SSRS palikimas, ir prisijungė prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Atsiliepdamos į tai trys iš penkių nuolatinių JT Saugumo Tarybos valstybių – JAV, Rusija ir Didžioji Britanija – Budapešto aukščiausio lygio pasitarime 1994 m. gruodį pasirašė su Kijevu Memorandumą dėl saugumo garantijų (Memorandum on Security Assurances, Budapešto memorandumas). Šiame dokumente Maskva, Vašingonas ir Londonas , kaip trys pirmosios Neplatinimo sutartį pasirašiusios valstybės, garantavo Ukrainai teritorinį vientisumą ir politinį suverenitetą.

Visai neseniai Ukraina paminėjo jau antrąsias Maidano pradžios metines. Tai leidžia apmąstyti kelią, kurį ši valstybė nuėjo per dvejus metus. Į šią laiko atkarpą tilpo ir Viktoro Janukovyčiaus pabėgimas, ir Rusijos įvykdytas Krymo užgrobimas, ir karas Rytų Ukrainoje, du Minsko susitarimai bei trapi įšaldyto konflikto situacija. Žinoma, galima bandyti skaičiuoti, ko buvo daugiau – praradimų ar atradimų. Tačiau galbūt svarbiau, kad Ukrainos visuomenė sugebėjo parodyti, jog yra pasiryžusi kovoti už savo teises ir laisves (pademonstravo tai jau antrą kartą po Oranžinės revoliucijos), todėl apie ją verta pakalbėti plačiau.

2018 m. abiejose Pruto upės pusėse – Rumunijoje ir Moldovoje – bus švenčiamas šių valstybių susivienijimo į vieną šalį, įvykusio prieš 100 metų, jubiliejus. Šiai datai ruošiasi daugybė organizacijų ir tūkstančiai žmonių abiejose valstybėse, o jų galutinis tikslas, deklaruojamas didžiosios šių šalių visuomenių dalies, yra šalių susijungimas į vieną valstybę.

Kas žinoma apie žmogų, prisiėmusį atsakomybę už Rusijos lainerio sunaikinimą

Iš karto po Rusijos aerobuso katastrofos Šiaurės Sinajuje internete pasirodė vaizdo įrašas, kuriame kažkoks žmogus, pasivadinęs „Islamo valstybės“ Sinajaus grupuotės vadovu, pranešė, kad rusų lėktuvą numušė jo grupuotė. Vėliau pasirodė dar vienas vaizdo įrašas, kuriame kalbama, kad lėktuvas buvo „sunaikintas“, o ne „numuštas“, kaip buvo pranešta pirminėje įrašo versijoje. Žmogus, nufilmuotas įraše, tvirtina, kad šis įvykis – tai „kerštas Rusijai už dalyvavimą karinėje operacijoje Sirijos teritorijoje“, tačiau įrodymų nepateikia ir nežada, kad jų bus: „Mes palauksime“.

Šiame straipsnyje užbaigiama modeliavimo žaidimo, kurį įgyvendino „Stratfor“ analitikai, apžvalga. Priminsiu, kad žaidime buvo analizuojama potenciali Rusijos agresijos prieš Ukrainą plėtra. Pirmame straipsnyje nagrinėta, kokius Ukrainos teritorijos užgrobimo scenarijus Maskva gali pasirinkti artimiausioje ateityje. Antrame straipsnyje aptarta, kaip Vakarų pasaulis turėtų reaguoti į galimą agresijos išplitimą. Šiame – paskutiniame – straipsnyje bus apžvelgta, ar Rusijai iš tikrųjų apsimoka plėsti vykdomą agresiją.

Kviečiame dalyvauti konferencijoje „Bendri tikslai, kurie vienija Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją“, kurią organizuoja VšĮ „Geopolitinių studijų centras“, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (VU TSPMI) ir Viešųjų reikalų institutas (Lenkija). Renginys vyks 2015 m. lapkričio 24 d. 10.00 val. VU TSPMI 402 aud., Vokiečių g. 10, Vilnius. 

Norinčius dalyvauti prašome registruotis el. paštu redakcija@geopolitika.lt

Nors ruduo Izraelyje turėtų būti džiugus – šiuo metų laiku švenčiami žydų Naujieji metai ir Sukot (Palapinių šventė) bei Simchat Tora (hebr. Toros džiaugsmas) šventės, o oras vis dar vasariškas, šį rugsėjį Šventyklos kalne liepsnojo riaušės, o spalį palestiniečiai įvykdė šešiasdešimt septynias teroro atakas (dauguma jų – užpuolimai ir subadymai peiliu). Per išpuolius žuvo dešimt izraeliečių, daugiau nei šimtas žmonių buvo sužeista. Kas slypi už šios smurto bangos ir ar įmanoma ją suvaldyti?

VšĮ Geopolitinių studijų centras lapkričio 26 d. 10:30 val. kviečia į straipsnių rinkinio „Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant“ pristatymą Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso konferencijų salėje, Žirmūnų g. 1F, Vilniuje.

Pokyčiai, ištikę Čečėniją dvidešimt pirmame amžiuje, yra išties paradoksalūs. Per pastaruosius dešimt metų separatistinis regionas, rusų dažnai vadinamas užsieniu šalies viduje, vadovaujant charizmatiškajam Ramzanui Kadyrovui virto artimu Vladimiro Putino Rusijos sąjungininku. Nors oficialiai Čečėnija yra Rusijos Federacijos dalis, dabartiniam jos lyderiui pavyko sumažinti rusų valdžios struktūrų įtaką ir faktiškai savarankiškai vadovauti respublikai. Maskva pro pirštus žiūri į tai, kaip Čečėnijoje yra tvarkomi reikalai, mainais į finansavimą gaudama neabejotinai suklastotus rinkimų rezultatus ir Kadyrovo palaikymą užsienio politikos klausimais. Kol kas Kadyrovo ir Putino sugyvenimas atrodo abipusiai naudingas, Čečėnijoje palyginti ramu, o Rusijos propaganda gali naudoti šiuos santykius kaip „civilizacijų dialogo“ šalies viduje pavyzdį. Bet ar taip tęsis amžinai? Ko galima tikėtis iš opozicionierių žudymu ir korupcija įtariamo buvusio separatisto?

Pastarąjį dešimtmetį daugelio besivystančių ir pereinamojo laikotarpio valstybių ekonomikos augo greičiau nei išsivysčiusių pasaulio valstybių. Kadangi ekonominė valstybių galia yra ir vienas svarbiausių jų politinės galios elementų, daug tarptautinės politikos ekspertų vis dažniau prabyla apie XXI amžiuje regimą ekonominio gravitacijos centro slinktį (iš Vakarų į Rytus ir iš Šiaurės į Pietus). Ši slinktis, savo ruožtu, reikštų ir didėjančią tarptautinės sistemos fragmentaciją, kuri pirmiausia ekonominiu, o vėliau ir politiniu požiūriu silpnintų Vakarų valstybių pozicijas ir jų globalią įtaką tarptautinėje arenoje.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).