Kaip Vakarai reaguotų į prasčiausią įmanomą Rytų Ukrainoje vykstančio karo plėtros scenarijų? Kokių priemonių Briuselis ir Vašingtonas imtųsi, jeigu Rusija toliau vykdytų ekspansiją į Ukrainą? Dažnai minimos skirtingos karinės išeitys, pavyzdžiui, gynybinių ginklų tiekimas Ukrainos kariuomenei, ir pamirštama, kad Vakarų pasaulis iki šiol yra didžiausias Rusijos prekybos ir investicijų partneris. Šiuo metu galiojančios sankcijos apriboja tik tam tikrų paslaugų ir technologijų eksportą į Rusiją. Jos beveik nepaveikia esamo Rusijos ir Vakarų ekonominio bendradarbiavimo ir neturi tiesioginės įtakos stambaus masto ES energijos importui iš Rusijos.

Istorinis didžiųjų pasaulio valstybių (JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Rusijos, Kinijos ir Vokietijos) ir islamiškos valstybės Irano susitarimas buvo pasiektas 2015 metų liepos 14 dieną. Ši žinia akimirksniu apskriejo visą pasaulį ir sulaukė milžiniško ne tik žiniasklaidos, bet ir plačiosios pasaulio visuomenės susidomėjimo, taip įrodydama, kad tai iš tiesų neeilinis įvykis. Derėtų pabrėžti, kad sutartis buvo pasiekta nelengvai, ji yra metų metus trukusių derybų ir diskusijų rezultatas. Svarstymai, kam tai labiau naudinga (arba nenaudinga), netyla iki šiol, būta įvairių nuomonių, kaip tai gali pakeisti pasaulio geopolitinį žemėlapį ir šio regiono įtakos svarbą bei regiono įtakos zonų persiskirstymą tarp valstybių. Pažvelkime plačiau, kokią įtaką šis susitarimas ir sankcijų Iranui panaikinimas gali padaryti Europos Sąjungai, Rusijai ir, žinoma, pačiam Iranui.

Didžiausias pasaulyje nedarbo lygis, visiškai suvaržyta judėjimo laisvė ir kontroliuojamas eksportas bei importas, keturi penktadaliai regiono gyventojų priklausomi nuo humanitarinę pagalbą teikiančių institucijų, besibaigiančios geriamojo vandens atsargos, elektros trūkumas ir trys karinės operacijos per pastaruosius penkerius metus – gyvenimas Gazos Ruože nuo Izraelio vykdomos jo blokados pradžios niekada nebuvo lengvas. Praėjus metams po Izraelio paskutinės karinės operacijos, pavadintos „Apsauginė riba“, Gazos Ruožo atstatymo pažadai liko visiškai neįvykdyti. Kas vyko „Apsauginės ribos“ metu, ką pažadėjo tarptautinė bendruomenė operacijai pasibaigus ir kokie struktūriniai pokyčiai reikalingi norint iš esmės padėti Gazos Ruožo gyventojams?

Nors terminui „finliandizacija“ jau daugiau nei penkiasdešimt metų (jį 1961 metais pasiūlė vokiečių istorikas Richardas Lowenthalis) ir jis pirmiausia yra susijęs su sudėtingais Sovietų Sąjungos ir Suomijos santykiais po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, šis tam tikrų procesų apibrėžimas ir šiandien neretai skamba diskusijose apie tarptautinę politiką. Pastebima, kad finliandizacijos ir jos poveikio šaknys yra gilesnės, nei galėtų atrodyti.

Sadikas al-Azmas yra vienas ryškiausių progresyvių mąstytojų arabų pasaulyje. Iš Sirijos kilęs mąstytojas seniai stebi islamistinių judėjimų evoliuciją. Sadiką al-Azmą kalbina Christianas H. Meieris.

Maksimas Ščipovas norėjo tapti dokumentinio kino režisieriumi. 2010 metais jis savo gyvenimiška patirtimi nustebino Kijevo I. K. Karpenkos-Karo teatro, kino ir televizijos universiteto priėmimo komisiją, iš pirmo karto įstojęs į vieno iš Ukrainos kino dokumentalistikos mokyklos pradininkų – Aleksandro Kovalio – kūrybines dirbtuves.

Kai kurie stebėtojai už Vokietijos ribų nustebs sužinoję, kad vokiečių politiniuose debatuose asmenys ir organizacijos, susiję su Šiaurės Atlanto sąjunga, kartais yra smarkiai smerkiami. Daugeliui radikaliai nusiteikusių kairiųjų ir dešiniųjų vokiečių primesti etiketę „NATO“ yra stebėtinai populiaru, nors Vakarų Vokietija – NATO narė nuo 1955 m., o Rytų Vokietija tokia tapo 1990 m. po Vokietijos susivienijimo. Beveik visi prieš Vakarus nusiteikę vokiečiai, naudojantys etiketę „NATO“, kad pakirstų žmonių pasitikėjimą savo oponentais, yra NATO valstybės piliečiai.

Susitarimas dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės (Transatlantic Trade and Investment Partnership, TTIP) tarp Europos Sąjungos ir JAV neduoda ramybės nei jo šalininkams, nei oponentams. Ir vieni, ir kiti sutaria, kad šis susitarimas taps didelės svarbos geopolitiniu įvykiu. Tačiau jo galimų pasekmių vertinimai smarkiai skiriasi.

Prieš 25 metus Baltijos šalys Lietuva, Latvija, Estija, taip išsidėsčiusios nuo pietų į šiaurę rytiniame Baltijos jūros krante, žengė šalin iš rusiškos sovietinės okupacijos ir pajungties anuometei raudonajai totalitarizmo imperijai, kurią buvo sukūręs Josifas Stalinas - kai kur ligi šiol tebegarbinamas fanatiškas skerdikas.

Jaunas vyras iš Nigerijos, pavadinkime jį Adisa, su korupcija susiduria kone kasdien. Tai seniai nestebina, bet vis tiek erzina. Jei jam reikės nuvažiuoti į turgų, veikiausiai jo automobilį sustabdys gudriai besišypsantis vietinis policininkas, kuriam teks „užmesti“ bent pietums; kai jam reikės pasidaryti pasą, paklausęs kostiumuoto klerko, kada gali ateiti jo atsiimti, išgirs, kad, jei pamalonins jį keliais šimtais nairų – po savaitės, o jei ne, kas žino. <...>

Samuelis Kaninga yra vienas tų žmonių, kurie nesutinka taikstytis su tokia de facto situacija ir stovi kovos su neskaidrumu Afrikoje priešakinėse linijose. Jis priklauso tuo užsiimančiai tarptautinei nevyriausybinei organizacijai „Transparency International“ ir yra Vakarų Afrikos regiono koordinatorius. Su Samueliu Kaninga kalbamės apie padėtį Afrikos šalyse ir galbūt bręstančius teigiamus pokyčius.

Europos informacinė erdvė įaudrinta pabėgėlių krizės. Šią aštrią temą dar labiau pakurstė naujos tragedijos Viduržemio jūroje ir daugybės migrantų bandymas prasiveržti iš Vengrijos į Vokietiją. Taip pat nesunku pastebėti, kad tiek žiniasklaidos, tiek kasdieniame diskurse ši tema yra emocionaliai angažuota. Ja piktnaudžiaujama, pranašaujant naują Europos saulėlydį ir kitas bėdas. Tai irgi apsunkina pabėgėlių problemų nagrinėjimą, todėl pabandykime šiame straipsnyje struktūruoti šią temą ir apžvelgti esminius klausimus, susijusius su ja.

Pasaulis su nerimu stebi desperatiškas šimtų tūkstančių pabėgėlių iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, visais įmanomais būdais besiveržiančių patekti į Europą, pastangas. Jie bėga nuo jų valstybėse vykstančių pilietinių ir religinių karų, ginkluotų grupuočių vykdomo teroro, nuo grėsmės savo ir šeimos narių gyvybei, nuo bado ir kitų nepriteklių. Nuo viso to, ko įveikti savo šalyse jie nėra pajėgūs. Ir su viltimi žvelgia į galimybę apsigyventi Europoje, geriausia – išsivysčiusiose Europos Sąjungos valstybėse. Ir tikisi, kad Europa supras, pasigailės jų ir juos priims.

„Islamo valstybės“ atsiradimą ir iškilimą gana nesudėtinga aprašyti, tačiau kur kas sunkiau suprasti ir paaiškinti. Siūlomos teorijos – sunitų nuoskaudos, judėjimo gebėjimas sumaniai išnaudoti žiniasklaidos kanalus, didelis pajamų srautas, gabūs lyderiai ar gudri taktika – nepajėgios paaiškinti, kaip iš pažiūros ekstremalūs barbarai sugeba užimti ir išlaikyti didžiulius plotus Sirijoje ir Irake.

Baltarusijoje artėja prezidento rinkimai (turėtų įvykti š. m. spalio 11 d.), tačiau vargu ar šios žinios kontekste galima būtų kalbėti apie tikrą priešrinkiminę kovą, naują politinį sezoną ar permainų nuojautą. Aleksandras Lukašenka nesiruošia paleisti valdžios iš savo rankų, o visas priešrinkiminis laikotarpis, tikėtina, pasižymės valdžios manevrais, kurių tikslas – dar kartą su maksimalia nauda sau laviruoti tarp Rusijos ir Vakarų. Įdomesnis yra klausimas, ar A. Lukašenkai ir vėl pavyks tai padaryti.

Kai regioną ištinka stichinė nelaimė, tam tikrų išteklių trūkumas įvardijamas kaip tiesioginė tos nelaimės pasekmė. O kaip įvardijami politiniai sprendimai ir žmonių veikla, prisidedantys prie įvairių gamtinių nelaimių dažnėjimo? Ir ar, tarkime, vandens trūkumas tam tikruose regionuose visada yra gamtinė problema? Atsakyti į šiuos bendrus ir konkretesnius klausimus gali padėti politinė ekologija – tarpdisciplininė sritis, jungianti antropologijos, sociologijos, miškininkystės, aplinkosaugos, politikos ir kitų mokslų elementus. Analizuodama politinių sprendimų įtaką gamtos išteklių panaudojimui, pasiskirstymui ir kokybei, ši gana nauja mokslo šaka padeda pamatyti politines tendencijas, besislepiančias už problemų, kurios iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gamtinės. Tad kiek stipriai siejasi politika, ekonomika ir aplinka ir kodėl svarbu apie tai kalbėti?

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).