Baltarusijos–Lietuvos pasienyje statomas labai pavojingas objektas

Pro Astravą aš važiavau prieš dvi savaites. Gražus mažas katalikiškas Lietuvos–Baltarusijos pasienio miestelis, ekologiškai švari kurortinė zona, kuriai „šviečiasi“ liūdna galimybė tapti dar viena iškeldinimo zona. Mat iš karto už miestelio, į Lietuvos pusę, tarp kurorto žalumos jau kyla didžiulis krateris, panašus į krematoriumo kaminą. Tai – būsimoji Baltarusijos AE.

Aktualių geopolitinių įvykių konfigūracijoje vadinamųjų Naujojo (JAV) ir Senojo (Europa) pasaulių santykiai tampa esminiu klausimu. Šį klausimą aktualizuoja ir tai, kad JAV kartu su susivienijusia Europa galima apibūdinti kaip vieningą Vakarų pasaulį. Todėl itin svarbu aptarti, kiek šis pasaulis iš tikrųjų yra vieningas.

Po birželio 7 d. įvykusių Turkijos parlamento rinkimų šalies prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pirmą kartą pajuto pralaimėjimo (tiesa, santykinio) kartėlį nuo tada, kai pradėjo politiko karjerą 1994 m. tapęs Stambulo meru, o 2002 m. – Turkijos premjeru. Nors prezidento Erdogano vadovaujama Teisingumo ir plėtros partija (TPP) surinko daugiausia balsų, daugumą parlamente prarado. Atrodo, kad turkai parodė nepritarimą Erdogano planams paversti Turkiją prezidentine respublika, kuri būtų panaši į britų monarchiją. Tai skaudus Turkijos prezidento, kuris dažnai lyginamas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, pralaimėjimas.

Izraelio santykius su dauguma Azijos valstybių, ypač artimesnių ar tolimesnių kaimynių, sąlygojo Izraelio įkūrimo aplinkybės, jo konfliktas su palestiniečiais ir arabų šalių pozicija Izraelio atžvilgiu. Kai kurios Azijos šalys – Bangladešas, Butanas*, Pakistanas, Indonezija, Malaizija, Brunėjus, Šiaurės Korėja – iki šiol nėra užmezgusios diplomatinių santykių su žydų valstybe, o kitos laikosi pragmatiškesnės pozicijos. Šis straipsnis – apie valstybes, esamas ir potencialias Izraelio partneres Pietų, Rytų ir Pietryčių Azijoje.

Dabartiniame politiniame Rusijos diskurse viską įprasta matuoti geopolitinėmis pergalėmis. Toks požiūris gerai koreliuoja ir su mitologizuotu pergalės Didžiajame Tėvynės kare konceptu. Prieš septynerius metus Rusija šventė pergalę prieš Gruziją, o vėliau ir geopolitinę pergalę prieš Vakarų pasaulį, kuris tyliai prarijo faktą, kad Rusija ignoravo Medvedevo-Sarkozy plano vykdymą ir pripažino Pietų Osetijos bei Abchazijos „nepriklausomybę“. Prieš metus Maskva šventė dar didesnę pergalę – Krymo užgrobimą. Vėliau buvo bandoma prastumti pergalingą „Novorosijos“ projektą, tačiau čia Kremliui nepavyko iki galo įgyvendinti savo sumanymo… Atrodo, kad geopolitinių pergalių laikas Rusijai baigėsi, o be naujų laimėjimų Kremliaus laukia sunkus abstinencijos sindromas.

„Kodėl informacinę kovą išskiriame kaip dar vieną atsiradusią grėsmę? Todėl, kad pagrindinė kariuomenės užduotis yra apginti savo valstybę: teritorinį vientisumą, visuomenę, vertybes“, – teigė Lietuvos kariuomenės atstovas pulkininkas Saulius Guzevičius. Jis sakė, kad dažnai klausiama, ar galime laimėti. Ir tvirtino: „Privalome.“

Separatistiniai dariniai Donbase yra pasivadinę Donecko ir Luhansko „Liaudies Respublikomis“ (DLR ir LLR). Ten buvo populiaru sakyti, kad būtent DLR ir LLR yra realizuojami Maidano idealai – liaudies valdžia be oligarchų, korumpuotų valdininkų ir iš užsienio nurodinėjančių, ką daryti, šeimininkų. Tačiau nuo pat pradžių gražiai pieštas vaizdas ėmė neatitikti tikrovės.

Pietryčių Azijos šalių asociacija (ASEAN) veikia jau beveik pusę šimtmečio, o XXI amžiaus pradžioje paskelbė ambicingą siekį – sukurti ASEAN bendriją, kuri remtųsi trimis ramsčiais: politiniu-saugumo (ASEAN politinė-saugumo bendrija), ekonominiu (ASEAN ekonominė bendrija, arba AEC) ir socialiniu-kultūriniu (ASEAN socialinė-kultūrinė bendrija). Planuojama, kad AEC, grįsta bendros rinkos sukūrimu, konkurencingumo didinimu, teisingumo teise grindžiamos ekonominės plėtros skatinimu ir tolimesne ASEAN integracija į globalią ekonomiką, pradės veikti jau 2015 m. pabaigoje...

Kol pasaulio, o ypač Europos, visuomenės dėmesio centre yra Ukraina ir „Islamo valstybė“, Makedonijai teko vykdyti rimtą antiteroristinę operaciją albanų rajone Kumanovo mieste, esančiame šalies šiaurėje 40 km nuo sostinės Skopjės. Manoma, kad ginkluoto išpuolio autoriais tapo albanų teroristai iš Kosovo. Pastarieji įvykiai tik dar labiau komplikavo situaciją Makedonijoje, kuri pergyvena gilią politinę krizę. Šiame kontekste ekspertai pradėjo aiškintis, kokios gali būti tų neramumų, pareikalavusių žmonių aukų, priežastys. Versijos yra kelios.

Pasaulyje nerimstant susirūpinimui dėl padėties Ukrainoje, Jungtinės Amerikos Valstijos žengė netikėtą žingsnį. Ukrainai „kritiniu momentu“ JAV diplomatijos vadovas Johnas Kerry (Džonas Keris) gegužės 12 d. Sočyje susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu. Susitikimas Sočyje buvo pirmasis JAV diplomatijos vadovo vizitas į Rusiją nuo ginkluoto konflikto Ukrainoje pradžios pernai balandį, dėl kurio Maskvos ir Vašingtono santykiai atvėso labiausiai nuo šaltojo karo pabaigos.

Prieš pusmetį Rusija pristatė „Turkų srauto“ dujotiekio projektą. Jis buvo pozicionuojamas kaip alternatyva užstrigusiam „Pietų srauto“ projektui, kuriam kol kas neįveikiama kliūtimi tapo Maskvos nesutarimai su Europos Sąjunga ir nenoras priimti jos taisyklių energetikos rinkos reguliavimo sferoje. Atsisakydama „Pietų srauto“ (arba blefuodama, kad atsisako), Rusija tikriausiai siekia parodyti, kad savo strateginiams energetiniams interesams realizuoti ji gali rasti ir kitų partnerių. Šiuo atveju buvo pasirinkta Turkija, tačiau dabar jau ir „Turkų srauto“ dujotiekis gana sunkiai skinasi sau kelią.

2015 m. balandį dienos šviesą išvydo Strategijų ir technologijų analizės centro (STAC) ataskaita, analizuojanti dabartinę Rusijos valstybinę perginklavimo programą 2011–2020 metams (VPP-2020) iš išlaidų sumažinimo ir jų struktūros optimizavimo taško. Ekonominės krizės sąlygomis tokia studija yra labai aktuali, tačiau keli jos siūlomi sprendimai kelia nuostabą. Geopolitika.lt pateikia sutrumpintą tinklalapio Lenta.ru žurnalisto Iljos Kramniko straipsnio apie šią ataskaitą vertimą.

Jordanija – viena iš dviejų Artimųjų Rytų valstybių, XX amžiaus pabaigoje normalizavusių santykius su kaimyniniu Izraeliu. Izraelio ir Jordanijos ryšių unikalumą rodo tokie žiniasklaidoje vartojami epitetai kaip „reta partnerystė“, „keista Artimųjų Rytų pora“, „subtili draugystė“.

Šiuolaikinės politikos kontekste sakralumo sąvoka dažniausiai nevartojama. Ji skamba kaip anachronizmas iš tų laikų, kai buvo tikima, kad valdžia suteikiama Dievo. Atsižvelgiant į tai tam tikrą nuostabą gali sukelti sakralumo ženklai, aptinkami moderniame Rusijos politiniame ir šiai sferai artimame visuomeniniame diskurse. Verta aptarti, kur yra šio reiškinio šaknys ir kokią funkciją „sakralumo“ tema atlieka šiandieninės Rusijos politikoje.

Iš pradžių nenorėjau rašyti šito teksto – atrodė, kad dabar ne metas ir kad niekas manęs nesupras (arba supras neteisingai). O dabar, praėjus Tragedijos šimtmečio minėjimui, – jau negaliu neparašyti, nes kitaip pats dalyvaučiau tame, kas vadinasi „nepasakymas iki galo“.

Balandžio 24 d. perskaičiau vis dar mąstančios Rusijos visuomenės dalies sąžinės balso Gario Kasparovo nuostabų tekstą „Genocido 100-mečiui paminėti“. Dar savaitę prieš tai – Europos Parlamento rezoliuciją šiuo klausimu ir Jo Šventenybės popiežiaus Pranciškaus balandžio 12 dieną ištartus žodžius.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).