Pietryčių Azijos šalių asociacija (ASEAN) veikia jau beveik pusę šimtmečio, o XXI amžiaus pradžioje paskelbė ambicingą siekį – sukurti ASEAN bendriją, kuri remtųsi trimis ramsčiais: politiniu-saugumo (ASEAN politinė-saugumo bendrija), ekonominiu (ASEAN ekonominė bendrija, arba AEC) ir socialiniu-kultūriniu (ASEAN socialinė-kultūrinė bendrija). Planuojama, kad AEC, grįsta bendros rinkos sukūrimu, konkurencingumo didinimu, teisingumo teise grindžiamos ekonominės plėtros skatinimu ir tolimesne ASEAN integracija į globalią ekonomiką, pradės veikti jau 2015 m. pabaigoje...

Kol pasaulio, o ypač Europos, visuomenės dėmesio centre yra Ukraina ir „Islamo valstybė“, Makedonijai teko vykdyti rimtą antiteroristinę operaciją albanų rajone Kumanovo mieste, esančiame šalies šiaurėje 40 km nuo sostinės Skopjės. Manoma, kad ginkluoto išpuolio autoriais tapo albanų teroristai iš Kosovo. Pastarieji įvykiai tik dar labiau komplikavo situaciją Makedonijoje, kuri pergyvena gilią politinę krizę. Šiame kontekste ekspertai pradėjo aiškintis, kokios gali būti tų neramumų, pareikalavusių žmonių aukų, priežastys. Versijos yra kelios.

Pasaulyje nerimstant susirūpinimui dėl padėties Ukrainoje, Jungtinės Amerikos Valstijos žengė netikėtą žingsnį. Ukrainai „kritiniu momentu“ JAV diplomatijos vadovas Johnas Kerry (Džonas Keris) gegužės 12 d. Sočyje susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu. Susitikimas Sočyje buvo pirmasis JAV diplomatijos vadovo vizitas į Rusiją nuo ginkluoto konflikto Ukrainoje pradžios pernai balandį, dėl kurio Maskvos ir Vašingtono santykiai atvėso labiausiai nuo šaltojo karo pabaigos.

Prieš pusmetį Rusija pristatė „Turkų srauto“ dujotiekio projektą. Jis buvo pozicionuojamas kaip alternatyva užstrigusiam „Pietų srauto“ projektui, kuriam kol kas neįveikiama kliūtimi tapo Maskvos nesutarimai su Europos Sąjunga ir nenoras priimti jos taisyklių energetikos rinkos reguliavimo sferoje. Atsisakydama „Pietų srauto“ (arba blefuodama, kad atsisako), Rusija tikriausiai siekia parodyti, kad savo strateginiams energetiniams interesams realizuoti ji gali rasti ir kitų partnerių. Šiuo atveju buvo pasirinkta Turkija, tačiau dabar jau ir „Turkų srauto“ dujotiekis gana sunkiai skinasi sau kelią.

2015 m. balandį dienos šviesą išvydo Strategijų ir technologijų analizės centro (STAC) ataskaita, analizuojanti dabartinę Rusijos valstybinę perginklavimo programą 2011–2020 metams (VPP-2020) iš išlaidų sumažinimo ir jų struktūros optimizavimo taško. Ekonominės krizės sąlygomis tokia studija yra labai aktuali, tačiau keli jos siūlomi sprendimai kelia nuostabą. Geopolitika.lt pateikia sutrumpintą tinklalapio Lenta.ru žurnalisto Iljos Kramniko straipsnio apie šią ataskaitą vertimą.

Jordanija – viena iš dviejų Artimųjų Rytų valstybių, XX amžiaus pabaigoje normalizavusių santykius su kaimyniniu Izraeliu. Izraelio ir Jordanijos ryšių unikalumą rodo tokie žiniasklaidoje vartojami epitetai kaip „reta partnerystė“, „keista Artimųjų Rytų pora“, „subtili draugystė“.

Šiuolaikinės politikos kontekste sakralumo sąvoka dažniausiai nevartojama. Ji skamba kaip anachronizmas iš tų laikų, kai buvo tikima, kad valdžia suteikiama Dievo. Atsižvelgiant į tai tam tikrą nuostabą gali sukelti sakralumo ženklai, aptinkami moderniame Rusijos politiniame ir šiai sferai artimame visuomeniniame diskurse. Verta aptarti, kur yra šio reiškinio šaknys ir kokią funkciją „sakralumo“ tema atlieka šiandieninės Rusijos politikoje.

Iš pradžių nenorėjau rašyti šito teksto – atrodė, kad dabar ne metas ir kad niekas manęs nesupras (arba supras neteisingai). O dabar, praėjus Tragedijos šimtmečio minėjimui, – jau negaliu neparašyti, nes kitaip pats dalyvaučiau tame, kas vadinasi „nepasakymas iki galo“.

Balandžio 24 d. perskaičiau vis dar mąstančios Rusijos visuomenės dalies sąžinės balso Gario Kasparovo nuostabų tekstą „Genocido 100-mečiui paminėti“. Dar savaitę prieš tai – Europos Parlamento rezoliuciją šiuo klausimu ir Jo Šventenybės popiežiaus Pranciškaus balandžio 12 dieną ištartus žodžius.

Dabartiniai politiniai procesai Arkties regione neturėtų būti analizuojami atsietai nuo globalios politikos dinamikos. Šis regionas gali tapti savotišku lakmuso popierėliu, iš kurio bus galima spręsti apie tolimesnę Ukrainos konflikto (iš)sprendimo eigą.

Gegužės 9 d. paradas Maskvoje suteikė puikią progą įvertinti Rusijos santykius su buvusiomis SSRS respublikomis, praėjus šiek tiek daugiau nei 20 metų po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Pradėkime nuo tų, kurie nusprendė ignoruoti V. Putino surengtą šventę.

2015 m. gegužės 22 d. 11 val. Japonijos ambasadorės Kazuko Shiraishi rezidencijoje Vilniuje Rimantui Vaitkui buvo įteiktas Tekančios saulės ordinas su aukso spinduliais ir juosta už nuopelnus skatinant tarpusavio supratimą bei ekonominių ir technologinių ryšių mainus tarp Japonijos ir Lietuvos.

Nors žinių apie neramumus Jemene netrūksta jau ne vieną dešimtmetį, šiais metais reportažų iš šios šalies padažnėjo, suintensyvėjus kariniams veiksmams regione. Ką čia veikia Saudo Arabija, kas tokie husių kovotojai, koks tariamas Irano vaidmuo konflikte ir kaip prie visos šios tragiškos sumaišties prisideda Vakarai? Klausimų apstu, o atsakymai į juos, deja, piešia niūrią šalies ateitį.

Rašytojas ir žurnalistas Thomas C. Theineris, penkerius metus gyvenęs ir dirbęs Kijeve, tinklaraštyje euromaidanpress.com paskelbė seriją straipsnių apie Baltijos jūros regiono valstybių galimybes pasipriešinti vis realesnėmis tampančioms karinėms grėsmėms iš Rusijos. Serija prasideda bendras grėsmes nagrinėjančiu straipsniu „Taika baigiasi“ („Peace is over“), toliau grėsmės ir galimybės jas neutralizuoti detalizuojamos straipsniuose „Taika baigiasi Švedijai“, „Taika baigiasi Lenkijai“ ir „Taika baigiasi Baltijos valstybėms“ („Peace is over for Sweden“, „Peace is over for Poland“, „Peace is over for the Baltic States“).

Geopolitinių studijų centras antrus metus bendradarbiaudamas su Tarptautiniu Baltarusijos tyrinėtojų kongresu maloniai kviečia siųsti paraiškas dalyvauti jau V-ajame kongrese.

Geopolitinių studijų centras skelbia individualių paraiškų priėmimą dalyvauti Centro kuruojamoje V-ojo tarptautinio Baltarusijos tyrinėtojų kongreso sekcijoje, skirtoje hibridinių karų tematikai:

Hibridinis karas: iššūkiai šiuolaikiniam saugumui ir atsakas.

Rytų partnerystės valstybes galima apibrėžti kaip ES ir Rusijos kaimynystės ir bendradarbiavimo regioną arba kaip sritį, kurioje šios veikėjos – ES ir Rusija – konkuruoja. Nors 2009 m. ES Rytų partnerystės iniciatyvą buvo bandoma aiškinti remiantis pirmąja samprata – teigta, kad ji neturi jokių geopolitinių intencijų ir nėra nukreipta prieš Rusiją, o priešingai, galbūt sukurs bendradarbiavimo erdvę, – šiandienos geopolitiniam kontekstui apibūdinti tinkamesnė būtų antroji. ES siūlymą šešioms posovietinėms valstybėms pasirašyti asociacijos sutartis ir laisvosios prekybos susitarimus Rusija suvokė kaip galios balanso regione pažeidimą, į kurį vėliau reagavo Krymo aneksija ir taip įtvirtino dar griežtesnę konkurenciją tarp dviejų skirtingų integracinių erdvių.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).