Receptas aiškus – padidinti vartojimą

Vidaus vartojimas Kinijoje 2012 m. sudarė vos 36,3%  BVP (1990 m. – 48,8%), tai mažiausias rezultatas lyginant su kitomis didžiosiomis valstybėmis. Ekonomikos subalansavimas reikalauja gerokai padidinti šį vartojimą. Pagrindinė priemonė siekiant šio tikslo yra namų ūkių pajamų, tiesiogiai koreliuojančių su vartojimu, didinimas. Receptas paprastas – namų ūkių pajamos ir vartojimas turi augti greičiau, negu Kinijos ekonomika...

Panašu, kad visi ženklai, kreipiantys žvilgsnį į Kinijos ekonomiką, šį kartą neklysta – Kinija didelėje bėdoje. Kinijos režimas jau sumažino šių metų BVP augimo prognozę nuo 8% iki 7,5% (II-jį šių metų ketvirtį, lyginant su praeitais metais, tokiu tempu augo Kinijos ekonomika), tačiau ekspertai pradeda abejoti, kad pavyks pasiekti ir tokį augimo tempą.

Po II pasaulinio karo didžiosios pasaulio metropolijos nusilpo, kolonijinės sistemos žlugimas paspartėjo. Prie to prisidėjo ir po karo sustiprėjusios demokratijos bei pagarbos žmogaus teisėms nuotaikos metropolijose, išsivadavimo kovos jų kolonijose. Afriką kolonizavusios valstybės nebepajėgė išlaikyti įtakos kolonijose, tad po truputį pasaulio politinį žemėlapį papildė vis daugiau valstybių, kurių sienos buvo nubraižytos metropolijų. Deja, šio proceso metu nebuvo atsižvelgta į naujų valstybių etninį vientisumą, kitaip tariant – daugeliu atvejų valstybes sudarė kelios tautos, tarpusavyje turinčios mažai ką bendro..., o Nigerijoje dėl etninio susiskaldymo jau ilgą laiką kyla daugybė problemų.

Žinoma Amerikos analitinė agentūra „Stratfor“, kuri dar kartais vadinama „neoficialia CŽV“ (todėl visa  jos publikuojama medžiaga yra verta išskirtinio dėmesio), paruošė dviejų dalių teorinį-praktinį dokumentą „Jungtinių Valstijų geopolitika“ („The Geopolitics of the United States“). Jame nuodugniai analizuojamas JAV, kaip imperijos, susiformavimo procesas, amerikietiškos geopolitikos prigimtis ir imperatyvai bei esamos ir potencialios grėsmės Jungtinių Valstijų pozicijoms tarptautinėje arenoje.

Retai kada vienas politikas taip smarkiai tapatinamas su valstybe ir joje vykstančiais pokyčiais kaip Japonijos ministras pirmininkas Šinzo Abė (Shinzo Abe). Pirmą kartą premjeru jis tapo 2006 m., tačiau 2007 m. rugsėjo mėn. atsistatydino po korupcijos skandalų <...>. Š. Abė sugrįžo į Japonijos politikos viršūnę 2012 m. gruodžio mėn., vėl tapdamas Japonijos premjeru, š. m. liepos 21 d. rinkimų metu užsitikrino daugumą prieš tai opozicijos dominuojamuose Aukštuosiuose parlamento rūmuose. 

Žinios apie Jungtinės Karalystės būsimojo sosto įpėdinio gimimą kurį laiką karaliavo pasaulio naujienų antraštėse; Belgija taip pat ką tik soste pasveikino naują karalių. Kita vertus, ar monarchai vis dar vaidina rimtą rolę Europos scenoje?

Naktį į liepos pirmąją Zagrebo dangų nušvietė fejerverkai. Kroatija tapo 28-ąją ES nare, bet ar jai reikėjo tiek stengtis, ar bloke jos laukia rožėmis klotas kelias?

Sekant įvykius Egipte kilo mintis situaciją vienoje didžiausių arabų šalių pavadinti kino gurmanams žinomo filmo pavadinimu – „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“. Tik šį kartą norėtųsi klaustuko sakinio gale, nes tai, kas vyksta Egipte, vargu ar galima laikyti pavasariu. 2011 metų įvykiai garsiai nuskambėjo kaip Arabų pavasaris arba nubudimas, tačiau dabar atrodo, kad Egiptą apgaubė šaltas ir neramus ruduo ar šalies nubudimą pakeitė košmaras.

Ekonomistai ir politikai ilgą laiką laikėsi nuomonės, kad didysis Azijos ekonominis pakilimas prasidėjo nuo keturių Azijos „tigrų“ – Pietų Korėjos, Taivano, Honkongo ir Singapūro – ekonomikos augimo (Japonija jau iki tol buvo ekonomiškai stipri). Nors Kinija ir Japonija vis dar laikomos didžiausiomis regiono ekonomikomis, šios keturios valstybės taip nustebino pasaulį savo ekonomine raida, kad buvo pradėtos vadinti Azijos „tigrais“... Tačiau ar šios valstybės dar gali vadintis Azijos „tigrais“ ir kodėl jų ekonomikų riaumojimo pasaulyje beveik nebesigirdi?

Kol viso pasaulio akys nukreiptos į Sirijoje besitęsiantį konfliktą, Afrikos valstybės yra priverstos su savo problemomis tvarkytis pačios. Afrikos Sąjungos (AS) karinė misija AMISOM Somalyje dabar yra didžiausias išbandymas žmonijos lopšiu vadinamam žemynui. Jeigu pavyktų stabilizuoti padėtį Somalyje, tai būtų ženklas, kad Afrikos valstybės yra pajėgios pačios spręsti savo problemas ir nėra visiškai priklausomos nuo JAV, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Rusijos ir Kinijos sprendimų JT Saugumo Taryboje.

Gruzijoje karšta. Ir ne vien dėl to, kad termometro stulpelis pakilęs gerokai virš trisdešimties laipsnių žymos, bet ir todėl, kad šalis ima ruoštis spalį vyksiantiems prezidento rinkimams.

Šiuo metu daug rašoma apie Sirijos konflikto aktualijas, bet iš esmės jau galima pažiūrėti į jį iš teorinės perspektyvos kaip į vieną iš šiuolaikinio (skaičiuojant nuo šaltojo karo pabaigos) karinio politinio konflikto tipų. Iš pradžių reikėtų atskirti konfliktus, kur didžiosios valstybės dalyvauja (dalyvavo) tiesiogiai (pavyzdžiui, JAV Irake ir Afganistane, Prancūzija Malyje ir panašiai), ir tuos, kur jos susilaiko (bent jau pradiniame etape) nuo tiesioginio įsikišimo – kaip tik Sirijos atvejis. Toliau galima kalbėti apie politinę ir karinę atskirai paimto konflikto specifiką.

Prezidento rinkimai Irane praėjo stebėtinai ramiai ir sklandžiai, o jų rezultatas apžvalgininkams pasirodė gana netikėtas – išrinktas nuosaikių pažiūrų šiitų dvasininkas Hassanas Rouhani. Tai žinomas Irano politikas, nuo Islamo revoliucijos laikų ėjęs įvairias aukštas pareigas ir palaikantis gerus santykius su aukščiausiuoju šalies lyderiu ajatola Ali Khamenei.

Tokių konfliktų kaip Sirijoje nauda (jeigu šiuo atveju apie ją iš viso galima kalbėti) yra ta, kad jie akivaizdžiai parodo, kas yra kas tarptautinėje arenoje – kas yra pagrindiniai tarptautinės politikos veikėjai ir kas juos supa. Sirijoje susipynė daug interesų, jų atstovus iš esmės galima suskirstyti į dvi stovyklas: B. Assado rėmėjus ir jo priešininkus. Pradėkime nuo antrųjų.

Šiais laikais matuojama, vertinama ir lyginama kone viskas, ne išimtis yra ir globali taika bei šalių taikingumas. Neseniai Ekonomikos ir taikos institutas publikavo jau septintą kasmetinį Pasaulio taikos indeksą (PTI), vertinantį tiek globalios taikos pokyčius, tiek ir atskirų valstybių įnašą į taikesnį pasaulį. Šio straipsnio tikslas yra apžvelgti naujausias taikingumo tendencijas, netikėtumus ir Lietuvos vietą pasaulyje pagal šį indeksą.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).