Peršokdami horoskope nuo Triušio ar Kiškio prie Juodojo Drakono, mes teikiame nedaug reikšmės šiems simboliams, kurie tarsi apibūdina prabėgančius ir ateinančius metus. Iš tiesų gyvenimas nenuspėjamas ir daug sudėtingesnis negu pranašavimai iš žvaigždžių ir planetų.

Kazachstanas, didžiulė ir turtinga posovietinė valstybė, tarsi skirianti Europą ir Aziją, vėl šurmuliuoja. Tiesa, neramumų apimti tik kai kurie kalnakasybos ir naftos turtingi rajonai, esantys netoli Kaspijos jūros, šalies pietvakariuose. Įdomu tai, kad neramumai prasidėjo kaip tik tomis dienomis, kai Kazachstanas pažymėjo nepriklausomybės paskelbimo 20-metį.

Argentinos politinė padangė po truputį rimsta po didelio sujudimo. Maždaug prieš mėnesį, spalio 23 dieną, įvyko šalies prezidento rinkimai. Juose laimėjo ir antrą kadenciją valstybei vadovaus centro kairiųjų pažiūrų politikė Cristina Fernandez de Kirchner, priklausanti peronistinei Teisingumo partijai (isp. Partido Justicialista).

Kazachstanas – didžiausio ploto ir ekonomiškai stipriausia valstybė Centrinėje Azijoje (CA). Dėl energetinių resursų gausos ir sumanios vidaus bei užsienio politikos Kazachstano Respublika tapo regiono lydere ir svarbiausia CA šalimi. Kazachstanas, kaip ir Lietuva buvęs SSRS sudėtyje, 1991 m. gruodžio 16 d. paskelbė nepriklausomybę, tad šiais metais sukanka dvidešimt metų, kai ši valstybė yra nepriklausoma ir savarankiška.

„When the night has come, and the land is dark, and the moon is the only light we'll see, no I won't be afraid, no I won't be afraid, just as long as you stand, stand by me“ – šie visame pasaulyje populiaraus šlagerio žodžiai prieš kelias savaites menkai apšviestoje Managvoje skambėjo išties ironiškai. Ir tikrai ne todėl, kad mėnulis – bene vienintelis šviesos šaltinis, naktį apšviečiantis Nikaragvos sostinę.

Pietų Osetija, po Rusijos karo Kaukaze pasiskelbusi nepriklausoma nuo Gruzijos respublika Rusijos sudėtyje, vėl politinių intrigų šešėlyje. Intrigą sukėlė du prezidento rinkimų turai, kuriuose varžėsi opozicijos ir dabartinio vadovo Eduardo Kokoitos atstovai – Ala Džiojeva ir valdančiosios Vienybės partijos lyderis Anatolijus Bibilovas.

Teiginys apie galimas žinias iš Kinijos ir Suomijos pasienio kažkurioje apžvelgiamoje ateityje, be abejo, yra oksimoronas. Jei siena kada nors tiek slinksis, ten veikiausiai jau bus nebe Suomija, o kažkoks kitas politinis darinys. Vis dėlto provokuojanti antraštė nusako daugiau ar mažiau tariamą arba daugiau ar mažiau tikrą tendenciją – globalizacijos painiavoje neatmestini jokie, taip pat ir kraštutiniai scenarijai.

Prieš dvejus metus Palestinos autonomijos premjeras Salamas Fayyadas, pristatydamas savo vyriausybės programą, užsibrėžė tikslą sukurti tokią valstybės institucinę sąrangą, kuri užtikrintų pilietines ir politines gyventojų teises bei tarptautinį valstybės pripažinimą. Atrodo, kad Palestina laikosi numatyto plano: rugsėjo mėnesį jos prezidentas Mahmudas Abbasas įteikė Jungtinėms Tautoms prašymą pripažinti Palestinos valstybę visateise šios organizacijos nare su 1967 metų sienomis ir sostine Rytų Jeruzale.

Prieš kurį laiką Rusijos laikraštyje „Izvestija“ pasirodęs V. Putino programinis straipsnis „Naujas integracijos projektas Eurazijai – ateitis, kuri gimsta šiandien“ iš karto sulaukė didelio atgarsio visame pasaulyje. Iš esmės svarbiausias komentaras buvo tas, kad dabartinis Rusijos premjeras (artimiausiu metu turintis tapti prezidentu) ruošiasi atkurti Sovietų Sąjungą, nors jis pabrėžtinai pasakė: „Pirmiausia, nekalbama apie tai, kad vienu ar kitu pavidalu būtų atkurta SSRS. Naivu mėginti restauruoti arba kopijuoti tai, kas jau liko praeityje, tačiau glaudi integracija nauju vertybiniu, politiniu ir ekonominiu pagrindu – tai laikmečio paliepimas.“

Keletas aukštų Rusijos pareigūnų pastarojo meto pareiškimų leidžia teigti, kad Maskva yra pasiryžusi įnešti savo indėlį gelbstint euro zoną nuo krizės. Lapkričio 3–4 d. Kanuose vykusiame Didžiojo dvidešimtuko (G20) susitikime prezidentas Dmitrijus Medvedevas užsiminė, kad Rusija yra pasiryžusi padėti Tarptautiniam valiutos fondui (TVF) pinigais skolų krizės apimtai euro zonai remti, nereikalaudama už tai ES nuolaidų ginče dėl energetikos, bet tikėdamasi išaugusio Rusijos svorio tarptautinėse finansų organizacijose, įskaitant ir TVF, pripažinimo.

Maskva vis su kuo nors kyla į kovą. Nuo pat karo Kaukaze pradžios ji stimuliavo „čečėnofobiją“ – iš centrinių Rusijos rajonų vaikė „lic kavkazskoj nacionalnosti“ („Kaukazo tautų asmenis“), o dabar šis ksenofobijos taikiklis atsisuko prieš tadžikus.

Šiandieninės Vidurio Rytų regiono politinių procesų realijos, be abejo, Europos kaimynystės politikos (EKP) Pietų dimensiją daro labai įdomiu tyrimo objektu. Šiai dimensijai priskiriamos Viduržemio jūros regiono valstybės, su kuriomis ES yra pasirašiusi asociacijos sutartis. Tai valstybės nuo Maroko vakaruose iki Jordanijos ir Sirijos rytuose.

Bent šitaip romus yra apibūdinęs buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas. Tiksli mintis skamba taip: „Čigonų problema yra lakmusas ne demokratijai, o pilietinei visuomenei.“ Atrodo, ši įžvalga neprarado aktualumo ir pastarųjų metų ekonominio nuosmukio iškamuotoje Europoje.

Lygiai po metų, lapkričio 4-ąją, vyks 45-ojo 57-osios kadencijos JAV prezidento rinkimai. Jau dabar galima tvirtinti, kad šių rinkimų kampanija, iš esmės seniai prasidėjusi, niekuo nesiskirs nuo XVIII amžiaus pabaigos, kai pirmuoju Amerikos vadovu 1789 m. tapo 57-erių sulaukęs George‘as Washingtonas. Tiesa, tuomet Šiaurės žemyne griaudėjo pilietinis karas, galinga, iš imigravusių tautų susibūrusi ir pasakiškais turtais bei galimybėmis viliojanti valstybė buvo padalyta į dvi stovyklas.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).