Paskutinę vasario dieną dienraštyje „Boston Globe“ išspausdintame straipsnyje „Kitas eilėje – Pakistanas?“ primenama, kad 1979-aisiais per sukilimą prieš Irano šachą Amerika turėjo galimybę peržiūrėti savo šaltojo karo laikų stabilumo koncepciją, tačiau ja nepasinaudojo, o 1989-aisiais žlugus sovietinei sistemai komunizmo šėtoną pakeitė islamišku.

Faktinė šios istorijos pradžia atrodo taip: „tautoje“ gimė referendumo dėl dabartinio Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo valdymo termino pratęsimo iki 2020 m. idėja. Greitai buvo sutvarkyti reikiami konstituciniai formalumai parlamente, tačiau šalies lyderis demonstratyviai atmetė pasiūlymą ir kreipėsi dėl jo teisėtumo į Konstitucinį teismą.

Netrukus, balandžio 12-ąją, sukaks 50 metų, kai pirmasis žmonijos istorijoje žmogus SSRS pilietis Jurijus Gagarinas pakilo į kosmosą. Tačiau taip jau sutapo, kad šiek tiek ankstesnę, kovo 27 dieną prisimename kaip tragišką sukaktį: po šlovingo skrydžio praėjus septyneriems metams, J. Gagarinas žuvo aviakatastrofoje. Rusijoje iki pat šių dienų kalbama, kad šie du įvykiai prilygsta žygdarbiams, tačiau abu jie vis dar apgaubti paslapties skraiste.

Tai, kas atsitiko Japonijoje, įspėja visą pasaulį: net stipriausios ir labiausiai pažengusių technologijų šalys negali atsilaikyti prieš gamtos siautulį. Antžeminė, požeminė ar povandeninė stichija paverčia žmogų ir jo veiklos produktus žaisliukais, o žmonijos likimą nenuspėjamu. Bet ar galima pasiduoti bejėgiškumui ir panikai? Japonai visą laiką tam priešinasi.

Pernai gegužę rašėme, kad pasiūlymas Estijai – vienai iš trijų Baltijos „sesių“ – nuo 2011-ųjų pradžios įsivesti eurą, kelia ir pavydą, ir šypseną. Taip pat pažymėjome, kad ta šypsena tapo dar platesnė, kai vokiečių laikraštyje „Die Welt“ perskaitėme, jog gegužės pradžioje Briuselio sutikimą deryboms dėl įsitraukimo į euro zoną gavo ir Islandija, kuri 2009 m. buvo atsidūrusi prie valstybinio bankroto ribos. „Tad džiaugtis, pavydėti ar šaipytis turime iš estų?“ – ambicingai klausėme tada.

Buvęs Didžiosios Britanijos ministras Tony Blairas Juodąjį žemyną yra pavadinęs dėme ant pasaulio sąžinės. Ir neveltui – istorija užfiksavo daug pavyzdžių, kaip kitos tautos išnaudojo šio žemyno turtus ir žmones, ilgam pakirsdamos jo vystymosi galimybę. Sustabdyta natūrali žemyno visuomenių raida atvedė Afriką iki chaoso: dar ir dabar didžiojoje jos dalyje nėra išspręsta daugybė politinių, socialinių, ekonominių ir su žmonių sveikata susijusių problemų. Padėtis tebėra bloga nepaisant išsivysčiusių šalių skiriamos labdaros.

Intensyvėjantys globalizacijos procesai sukuria aplinką, kurioje valstybių vidaus politinės krizės veikia net ir kituose žemynuose esančių šalių ekonomiką ir politiką. Egipto politinė krizė, prasidėjusi 2010 m. sausio 25 d. masiniais protestais, reikalaujančiais Egipto prezidento Hosni Mubarako pasitraukimo, daro vis didesnį poveikį naftos kainoms.

Likimo ironija, o gal sąmoningas, kupinas cinizmo žingsnis, kad vasario 23-iąją – buvusią Tarybinės armijos dieną – Rusijoje nutarta švęsti kaip Tėvynės gynėjo dieną. Juk tą pačią 1944-ųjų dieną tūkstančiai čečėnų ir ingušų buvo deportuota į Sibiro ir Kazachstano platybes. Jiems tai – tragiška Deportacijos diena.

Praėjusių metų pabaigoje ir šių pradžioje arabų valstybėse vykstantys protestai, ypač jų paplitimas, neturi precedento arabų šalių istorijoje. Europoje tokį sukilimų/revoliucijų procesą jau stebėjome 1989 metais, kai griuvo Rytų Europos socialistinių šalių režimai.

Sausio 25 d. JAV prezidentas Barackas Obama, skaitydamas savo metinį pranešimą ir kalbėdamas apie pokyčius, reikalingus Amerikai, kaip pavyzdį nurodė Kiniją ir Indiją, kurios sugebėjo prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio ir tapo konkurentėmis mokslo ar finansų srityse. Šie žodžiai, pasakyti iš stipriausios pasaulio valstybės vadovo lūpų, puikiai rodo, kad Kinijos galia ir įtaka pasaulyje yra ne ateities klausimas, o dabarties atspindys.

Keturios Japonijos salos, Tokijuje vadinamos Šiaurinėmis teritorijomis, tebekelia karštus Japonijos ir Rusijos ginčus. Aukštų pareigūnų pasisakymuose apie šią maždaug pusantro šimto metų užsitęsusią problemą netrūksta emocijų, sodrių epitetų, nediplomatinių posakių. Viena ir kita pusė ginčus kaitina rizikingais vizitais ir drąsiais pareiškimais.

Uzbekistanas yra gana uždara valstybė, todėl dažnai sunku suprasti, kas ten vyksta iš tikrųjų (pavyzdžiui, ligi šiol nėra žinomos realios 2005 m. Andižano įvykių priežastys). Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo šalį valdo griežtai autoritarinis lyderis Islamas Karimovas. Visą tą laiką jo valdžia buvo nekvestionuojama, bet žmonės turi vieną nepataisomą savybę – mirti. Sensta ir I. Karimovas.

Tie, kas buvo Egipte (o tokių Lietuvoje, ko gero, kas antras galintis keliauti), šioje šalyje galėjo tikėtis pamatyti visko: bekraščio Kairo chaosą, turgaus šurmulį, Gizos piramidžių didybę, lėtą išdidžią Nilo tėkmę, Asuano karštį, Raudonosios jūros koralus, sovietiniais automatais ginkluotų savanorių apsaugą, daugybę šventovių... Tiktai ne revoliuciją. O ji, detonuota Pietų Sudane, Tunise, Alžyre ar Jemene, visa naikinančia ugnimi ėmė siausti po senąją faraonų valstybę.

Aleksandras Lukašenka ketvirtą kartą tapo Baltarusijos prezidentu. Politologai mano, kad Rusijos valdžia gal ir nekenčia dabartinio prezidento, tačiau neturi jokių galimybių jį pašalinti. Gruodžio 10 d. Rusijos ir Baltarusijos vadovai paskelbė apie dvišalių santykių atšilimą, ir tai pasirodė labai keista atsižvelgiant į tai, kad beveik metus tarp vadovų vyko politinė konfrontacija. Iš esmės Rusijos ir Baltarusijos santykiai pastaraisiais metais nebuvo sklandūs.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).