Valstybės veikėjams svarbu mokėti įžvelgti skirtumą tarp trumpalaikių interesų ir ateities reikmių. Ekonominė ir finansinė krizė stipriai sumažino lyderių gebėjimą numatyti tolimos ateities perspektyvas ir įvertinti galimas priimtų sprendimų pasekmes.

Ukraina metų pradžioje rinks naują prezidentą. Realiausi pretendentai laimėti rinkimus yra vyriausybės vadovė Julija Tymošenko ir opozicijos lyderis Viktoras Janukovyčius, o dabartinis prezidentas Viktoras Juščenka didelių šansų būti išrinktas antrajai kadencijai neturi.

Šių metų sausio 17 dieną Ukrainoje įvyks prezidento rinkimai. Kandidatų į prezidentus yra net apie dvidešimt, nors apžvalgininkai sutaria, kad realiausi iš jų - tai Regionų partijos lyderis Viktoras Janukovyčius ir dabartinė ministrė pirmininkė Julija Tymošenko. Kas Jūsų nuomone taps naujuoju Ukrainos prezidentu ir kokia ateitis laukia Ukrainos po rinkimų?

Kviečiame tapti „Geopolitika“ gerbėjais Facebook'e ir dalyvauti diskusijoje.

Viščiukus skaičiuoja rudenį, tačiau metų rezultatus paprastai suveda jiems baigiantis. Tuomet neišvengiamos ir ateinančiųjų prognozės. Kaip žinome, baigiame jaučio (buivolo) ir pradedame tigro metus. Tiesa, pagal kinų kalendorių kiti metai prasidės tik vasario 14-ąją, bet jau dabar verta pamąstyti, kur esame, kur sustojome, ant kokio pagrindo laikomės.

Sausio 17 dieną Ukrainoje vyks prezidento rinkimai. Dabartinis šalies prezidentas ir 2004 metais vykusios „oranžinės revoliucijos“ vadovas Viktoras Juščenka neturi jokių galimybių juos laimėti.

V. Juščenka per kelerius metus tapo vienu nepopuliariausių šalies politikų. To ir buvo galima tikėtis. Per Ukrainos „oranžinę revoliuciją“ beveik mėnesį praleidau Kijeve. Į akis labiausiai krito tai, kad centrinėje sostinės aikštėje susirinkę žmonės beveik 24 valandas skandavo vieną šūkį – „Juščenka!“

Mielieji mūsų skaitytojai,

Svajonėms sparnų, tikslams – aukščio, pradėtiems darbams – kūrybiškumo ir visokeriopos sėkmės. Asmeninės laimės, supratimo, meilės, gerumo… Linksmų šv. Kalėdų ir sėkmingų 2010 – ųjų!

www.geopolitika.lt kolektyvas

Šiandieninę Turkmėniją galima apibrėžti labai paprastai – tai šalis, turinti įspūdingus dujų išteklius, tačiau dauguma jos gyventojų gyvena baisiame nepritekliuje. Šios šalies valdantysis režimas įkūnija net ne autoritarinės ar totalitarinės valdžios, o greičiau klasikinės Rytų despotijos pavyzdį. Kitaip sakant, iš visų posovietinių respublikų ši galbūt mažiausiai pažengė demokratinių žmogaus teisių ir laisvių įtvirtinimo keliu, net, ko gero, parodė stulbinantį regreso pavyzdį. Menki ir silpni demokratijos daigai čia buvo visiškai sutrypti dar 1992–1993 metais.

JAV prezidentas Barackas Obama, atrodo, jau surado vietą, kur perkelti maždaug 100 Gvantanamo kalinių, kurių dauguma įtariami dalyvavę teroro veiksmuose. Taip Amerikos vadovas tesi iškart po rinkimų duotą pažadą iki kitų metų sausio visiškai likviduoti 2002 m. Kubos saloje, Gvantanamo karinėje bazėje, įkurtą sustiprinto režimo kalėjimą.

Tai politikas, arogancija nenusileidžiąs pačiam V. Putinui. Proto mažiau, bet pasirodė labai anksti kaip naujosios nacionalistinės (pojelcininės) Rusijos švyturys. Pirmoji kregždė, o kita vertus, sovietinių „deržavininkų“ ugnies estafetė. Destruktyvi jėga, V. Putino paskirtas Rusijos atstovu mišrioje NATO-Rusijos taryboje.

Abchazija – ši apsišaukėlišką nepriklausomybę nuo Gruzijos paskelbusi Kaukazo atogrąžų respublika – tampa vienu aktyviausių darinių visoje konfliktuose paskendusioje posovietinėje grandinėje, besitęsiančioje nuo Vidurio Azijos iki Moldovos. Nė perpus tiek kaip, sakykime, Vilnius gyventojų neturintis prie Juodosios jūros prisišliejęs kraštas bene uoliausiai deklaruoja ištikimybę Maskvai. Gruodžio 12 d. įvykę prezidento rinkimai – dar vienas to lojalumo įrodymas.

Kai dar buvau berniukas, į mano šalį Lietuvą įsiveržė sovietai. Pradinėje mokykloje turėjom išmokti kelių naujų dainų. Viena buvo gruziniška - apie mergaitę vardu Suliko. Okupacija viskuo buvo blogis, tik dainelė buvo graži.

Sausio 17-ąją Ukraina rinks šalies vadovą. Kandidatams į prezidentus teks susidurti su gerokai daugiau „nepatogių” klausimų nei prieš penkerius metus.

Kopenhagos konferencija – turbūt paskutinė galimybė rasti problemų, susijusių su klimato kaita, sprendimus, rašo vokiečių „Tagesspiegel“. Danijos sostinėje pirmadienį prasidėjęs forumas, kuriame dalyvauja 105 pasaulio šalių vyriausybių ir valstybių vadovai, o iš viso 192 valstybių atstovai, tęsis iki gruodžio 18 dienos. Jos organizatoriai po beveik dviejų savaičių svarstymų ketina priimti dokumentą, įpareigojantį pasaulio šalis sumažinti dujų, sukeliančių vadinamąjį šiltnamio efektą, išmetimą į atmosferą.

Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas praėjusią savaitę po apsilankymo Brazilijoje ir Bolivijoje jau ketvirtą kartą buvo atvykęs į Venesuelą. Dar vizito išvakarėse buvo aišku, kad, be pasirašytų dvišalių dokumentų vykdyti 70 projektų pramonės, energetikos, žemės ūkio ir kitose srityse, abiejų šalių lyderiai pratęs antiamerikietišką retoriką.

Toli nuo Vakarų žiniasklaidos antraščių ir tarptautinės bendruomenės dėmesio – Jemene – vyksta karas. Net du konfliktai – vienas šiaurėje, kitas pietuose – spaudžia prezidento Ali Abdullah Saleho vadovaujamą vyriausybę ir verčia apžvalgininkus prognozuoti, kad Jemenas taps antrąja žlugusia valstybe po kitoje Adeno įlankos pusėje esančio Somalio.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).