Didžiausia kliūtis geriems Lietuvos ir Rusijos santykiams yra ne abiejų šalių valdžios užsispyrimas ar skirtingas požiūris į demokratiją. Ir net ne Jungtinės Valstijos, kurias įprasta kaltinti dėl visų pasaulio bėdų. Labiausiai Lietuvą ir Rusiją skiria kardinaliai priešingos istorinių įvykių interpretacijos.

44-ojo JAV prezidento rinkimų kampanija baigėsi. Atrodo, kad jaunystė, entuziazmas ir puikūs oratoriaus sugebėjimai įveikė konservatyvų mąstymą, tradicines vertybes ir kiek senstelėjusią respublikonų užsienio politiką. Pirmą kartą per ilgesnę kaip 200 metų prezidentų rinkimų istoriją į Baltuosius rūmus įžengs 47-erių tesulaukęs juodaodis teisininkas Barackas Obama.

2008 m. rugpjūčio 26 d. Rusijai pripažinus Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę, Europos politiniame žemėlapyje liko dar viena teritorija, nesulaukusi nė vienos valstybės (be Pietų Osetijos, Abchazijos ir Kalnų Karabacho) pripažinimo. Turime galvoje Padnestrę, arba Padnestrės Moldovos Respubliką (PMR), su sostine Tiraspoliu.

Nesuprantama, kaip Kremlius užmiršo, kad Šiaurės Kaukaze, įeinančiame į Rusijos Federacijos sudėtį, gyvena daugybė tautų, kurios nėra patenkintos Rusijos valdymu ir norėtų daugiau savarankiškumo. Nebūkime naivūs – neseniai pripažintos savarankiškomis Pietų Osetija ir Abchazija anksčiau ar vėliau bus Rusijos aneksuotos. Kaip tada bus su Osetija? Ar ir toliau egzistuos dvi Osetijos – Šiaurės ir Pietų, ar bus viena Osetija? Ko tas naujas teritorinis darinys sieks ateityje?

Perspėjimai dėl artėjančios pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės seniai liko praeityje. Pasaulis jau kuris laikas yra pačiame rinkų sutrikimo epicentre. Iš atskirų šalių girdime pranešimus apie bankų bankrotus, stambias vyriausybių finansines injekcijas į privačią bankininkystę, o kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Islandija, net skelbia visos šalies bankrotą ir pagalbos prašo tai Rusijos, tai Tarptautinio valiutos fondo (TVF).

Apskritai informacija tokiomis aplinkybėmis tarsi ir nebelabai turi prasmės, mat kai kada žinios prieštarauja viena kitai. Kita vertus, kai Ukrainos parlamento (Aukščiausiosios Rados) darbas per porą dienų nežinia kelintą kartą buvo „užblokuotas“ ir vėl „atblokuotas“, jo pirmininkas Arsenijus Jaceniukas pareiškė ypatingų vilčių dėl tolesnio parlamento darbo nepuoselėjąs.

Lietuviui rašyti apie Lietuvą ar lietuvius be išankstinio nusistatymo ar emocijų – sunku. Nesakau, kad tai objektyviai gali padaryti tik žmogus iš šalies, tačiau atsikratyti tautinės priklausomybės ir su ja susijusių emocijų dažnai nepavyksta. Žinoma, gali griebtis filosofinių ar teisinių svarstymų, bet tuomet iškyla pavojus likti nesuprastam ir tiesiog apkaltintam nacionalizmo skatinimu.

Spalio 15 d. Niujorke, Hofstra universitete vykę tretieji ir paskutiniai debatai buvo rinkimų fejerverkas – tokie įdomūs, kokie praeiti dveji susitikimai buvo migdantys. Kandidatai diskutavo esminiais klausimais. Apsikeitė aštriais smūgiais. Ir didžiąją laiko dalį vengė skaityti „iš lapo“.

Baltijos šalys – ir ne tik Baltijos – viena po kitos skelbia totalitarinių režimų padarytos žalos dydį. Antai Latvijos valstybinė komisija, tyrusi totalitarinių režimų padarinius, pateikė duomenis apie demografinius nuostolius, kuriuos šalis patyrė per komunistinės okupacijos laikotarpį. Ryga tai padarė pagal įdomią metodiką: anot komisijos, demografinė žala siekia 10 mln. vadinamųjų žmogaus metų.

Iš pirmo žvilgsnio atsakymas į šį klausimą atrodytų aiškus: Baltarusija, viena iš artimiausių Rusijos sąjungininkų ir labiausiai priklausomų nuo jos valstybių, lyg ir turėtų atsistoti į vieną gretą šalia Nikaragvos, kuri jau pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybę“.

Spalio viduryje, kai daugelio dėmesys buvo sutelktas į nesibaigiančias politines rietenas Ukrainoje ir į nesėkmingai prasidėjusias Gruzijos ir Rusijos derybas, dar vienoje posovietinėje šalyje tyliai įvyko prezidento rinkimai, kuriais nesipiktino nei tarptautinės organizacijos, nei Europos demokratai.

Kažkaip pro žiniasklaidos akis tyliai praslydo šiaip jau svarbus įvykis Rusijos regionų valdyme – spalio 12-osios vietos valdžios organų rinkimai, vadinamoji Visuotinė balsavimo diena. Lietuvoje juos, žinoma, nustelbė Seimo rinkimai, kuriuos Vakarų spauda pavadino aiškia dešiniojo centro jėgų pergale. O balsavimas, įvykęs 77-iuose Rusijos subjektuose (respublikose, autonomijose, srityse, miestuose), vargu ar įspraudžiamas į kokius nors aiškios politinės orientacijos rėmus.

2008 m. rugpjūčio 8 d. pasaulio dėmesys buvo sutelktas į Olimpinių žaidynių atidarymo šventę Pekine, tačiau prasidėjęs karas Gruzijoje privertė pasaulį atsigręžti į šią mažytę valstybę. JAV pozicija buvo gana aiški, nors ir išsakyta kiek pavėlavus – griežta kritika Rusijos atžvilgiu ir deklaruojama parama Gruzijai skambėjo tiek iš George‘o W. Busho, tiek iš Condoleezzos Rice lūpų.

Rusų karinių laivų pasiplaukiojimas Karibų jūroje ir Maskvos draugystė su Venesuelos prezidentu Hugo Chavezu – toli gražu ne vieninteliai signalai Vašingtonui, kad gali būti suduotas rimtas smūgis dar XIX a. paskelbtai Monro doktrinai. Ir ideologiniais sumetimais, ir trokšdami naujų rinkų,  Lotynų Amerikos šalyse pastaruoju metu vis aktyviau veikia Kinija ir Iranas.

Kai kurių istorikų teigimu, amžinybės simboliu vadinama Romos imperija kadaise sužlugo, nes neatlaikė nepaprastos karinės ir ekonominės įtampos - vadinamojo imperinio persitempimo. Modernaus pasaulio galios centru laikomų Jungtinių Valstijų kariuomenė pastaruoju metu yra giliai įklimpusi Afganistane ir Irake, o galimo Irano puolimo planai atrodo panašesni į pasaką negu į realybę.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).