Ne taip seniai Irakas atrodė kaip laivas, kuriame kapitonas surištomis rankomis sėdi savo kajutėje, o laive siautėja kelios piratų gaujos, niekaip nesutariančios, kuria kryptimi ir iš viso kodėl laivas turi plaukti.

Kyla pagunda sakyti, kad Libanas niekada nebuvo ir nebus tokia šalis, kurios gyventojai jaustų visa kita peržengiantį lojalumą savo valstybei. Istorikai gana įtikinamai įrodinėjo, jog Libano gyventojai būtų turėję geresnes galimybes gyventi taikiai, jei po Otomanų imperijos žlugimo Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Libanas būtų buvęs inkorporuotas į Didžiąją Siriją.

Po tokio, švelniai tariant, prieštaringo George‘o W. Busho valdymo, stebėdami dabartinę rinkimų kampaniją Jungtinėse Amerikos Valstijose, daugelis turbūt mano, kad respublikonai beveik neturi galimybių pratęsti savo viešpatavimą Baltuosiuose rūmuose, ten įkurdindami jau aiškų savo partijos kandidatą Johną McCainą.

XVI a. portugalų pelnytai pavadintas Ilha Formosa (Gražiąja sala), nuo 1949 iki 1971 m. Jungtinėse Tautose visos Kinijos vardu kalbėjęs ir oficialiai Kinijos Respublika save tebevadinantis Taivanas po Kinijos pilietinio karo turėjo būti laikinu nacionalistų fortu, atsikovojant žemyne prarastas pozicijas, bet ilgainiui sukūrė savarankišką demokratiją, dabar pagaliau judančią link šiltesnių santykių su savo didžiąja kaimyne – Kinijos Liaudies Respublika (KLR).

Ukrainos ir Rusijos dialogas neįtikėtinai keblus, lygiai kaip ir neįtikėtinai niuansuotas. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo statiškas, jei nepaisysime ciklais pasikartojančio retorikos „sutirštėjimo“ dėl kokių nors konkrečių veiksmų (pavyzdžiui, gamtinių dujų pabranginimo Ukrainai) ar įvykių. Bet esama ir tam tikros dinamikos, šis tas vis dėlto keičiasi.

JAV prezidento postas ne be reikalo vadinamas svarbiausiu politiniu postu pasaulyje. Ši valstybė, nepaisant pastarojo meto sunkumų, vis dar išlieka įtakingiausia bei galingiausia. Būtent todėl konkurencija dėl JAV prezidento posto itin intensyvi, o galimos kandidatūros domina ne tik amerikiečius, bet ir viso pasaulio gyventojus.

Serbijoje įvykę priešlaikiniai parlamento rinkimai sukūrė daug problemų. 103 mandatus 250-ies vietų parlamente laimėjusi prezidento Boriso Tadičiaus koalicija „Už europietišką Serbiją“ viena negalės sudaryti parlamentinės daugumos, kuriai reikia mažiausiai 226 mandatų, nes ji paprasčiausiai dar neturi sąjungininkų.

Laikraštis „The Wall Street Journal“ klausia, koks buvo paskutinis Vladimiro Putino žingsnis būnant Rusijos prezidentu, ir tuoj pat atsako: jis privedė Kaukazą prie naujo karo ribos. Ir galbūt pirmas jo, kaip premjero, žingsnis bus šią ribą peržengti.

Irako valdžios santykiai su Iranu netenkina nei JAV, nei Irano. Iranas norėtų, kad JAV kariuomenė kuo greičiau išeitų iš kaimyninės valstybės, taip suteikdama dar daugiau politinių galimybių Teheranui. Irano įtakos visame regione didėjimas turbūt yra viena priežasčių, kodėl amerikiečiai neskuba palikti Irako, o lėtą jų traukimąsi, nors ir nenoriai, bet toleruoja arabų sunitų valstybės, kurios bijo stiprėjančios Irano įtakos.

Prieš pusantrų metų (2006 m. rugsėjo mėn.) iš Japonijos vyriausybės vadovo pareigų pasitraukus tuometiniam ministrui pirmininkui Junichiro Koizumi, politiniai Japonijos ir Kinijos santykiai pradėjo gerėti.

2006 m. pabaigoje naujasis Japonijos vyriausybės vadovas apsilankė Kinijoje, kur susitikęs su aukščiausiais šios šalies lyderiais pritarė konstruktyvių tarpusavio santykių, paremtų taikia, stabilia politine ir ekonomine plėtra, siekiui.

Viename naujausių autoritetingo britų savaitraščio „The Economist“ numerių neįvardintas Lietuvos pareigūnas, kalbėdamas apie Rusijos interesus artimajame užsienyje, teigia, kad „jei prasidės karinis Rusijos konfliktas su Gruzija, tai po to seksime mes“ (t. y. Lietuva).

Kai Rusijos valdžia kaltina, neva Gruzija elgiasi agresyviai, tai iš tikrųjų  reiškia, kad Gruzijai gręsia realus Rusijos agresijos pavojus. Prigrūdus į Abchaziją puolamosios kariuomenės, vėl naudojant tariamai „uždarytą“ Gudautos bazę rusų karinei aviacijai, intensyvinant paruošiamąjį psichologinį karą su neapykantos Gruzijai ir jos vadovybei apraiškomis, Kremlius gali apsigauti ir dėl Vakarų pakrikimo bei nuolaidžiavimo.

Pernai Turkmėnistano prezidentas Gurbanguly Berdymuchamedovas atšaukė savo pirmtako įvestą kasrytinę ištikimybės priesaiką, kurią prieš pamokas uoliai kartojo net vaikai: „Tegu nudžiūva mano ranka… tegu sustingsta mano liežuvis… tegu sustoja mano kvėpavimas, jei aš išduosiu Turkmėnistaną ir Saparmuratą Turmėnbaši.“

Žvalgybų tematika yra labai įdomi, bet ją sunku atskleisti, nes jeigu apie kokios nors žvalgybos darbą galima parašyti išsamų straipsnį, vadinasi, ji blogai dirba, nesugeba veikti slaptai. Kita vertus, net ir galingiausių specialiųjų tarnybų darbe pasitaiko klaidų (pavyzdžiui, rusų agentai Katare nužudė Z. Jandarbijevą, bet vadai nesugebėjo jų tinkamai apsaugoti), iš kurių galima daryti tam tikras išvadas apie šių struktūrų veiklos efektyvumą ir jas kamuojančias problemas.

Gyvename XXI amžiuje. Atrodo, pasaulis toks modernus ir kosmopolitiškas, tačiau nesantaikos išvengti nepavyksta. Teroro aktai, šnipinėjimai, net skaudžios pašaipos ir replikos sukelia įvairiausius konfliktus, net ginkluotus susirėmimus. Šiandienos pasaulyje labiausiai konfliktuoja Vakarų šalys ir musulmoniškas pasaulis. Prieštaravimai tarp skirtingos kultūros šalių vis ryškesni. Ir, deja, vis dažnesni.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).