Laikraščių antraštės nuolat mums primena apie nesėkmes Irake. Žuvusių Jungtinių Valstijų kareivių skaičius vis auga, irakiečių civilių mirčių skaičius pralenkė visas prognozes, pranašautas karo pradžioje, teroristų atakos ne tik nesiliauja, bet intensyvėja ir nusineša vis daugiau aukų. Dėl nesėkmių Irake amerikiečiams vis dažniau klijuojama „pralaimėtojų“ etiketė.

Teigti, kad Azija yra prioritetinė Vakarų transatlantinės bendruomenės užsienio politikos kryptis, reikštų pernelyg sumenkinti Azijos reikšmę Vakarams. Čia reikalingas gerokai stipresnis, gal net emocingas epitetas. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių Vakarai, atėję į Aziją, iš esmės neišsprendė nė vienos ten buvusios problemos, tačiau sukūrė daug naujų, ir labai rimtų. Be to, tų problemų vis daugėja.

Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) vyksta brangiausi ir įtempčiausi rinkimai per visą šalies istoriją. Pavargusi nuo karingojo George’o W. Busho Amerika žvalgosi į draugiškai besišypsantį afroamerikietį Baracką Obamą ir atlaidžiąją Hillary Clinton. Pirmasis demokratų kandidatas populiarumu lenkia iškiliausią respublikoną, Vietnamo karo veteraną Johną McCainą.

Norint atitraukti savo piliečių dėmesį nuo situacijos šalies viduje, neabejotinai reikia pradėti ieškoti priešų išorėje. Ir pageidautina kuo mažesnių, bet geografiškai kuo artimesnių, o gal net ir kadaise buvusių vienoje valstybėje.

Apie armėnų diasporų užsienyje įtaką sklinda legendos. Jie organizuoti, susitelkę ir nuoseklūs. Istorija juos išmokė visomis išgalėmis kovoti už išlikimą. Lemiamais momentais jie sugeba suremti pečius net su priešininkais ir pasiekti norimų rezultatų. Tačiau kur baigiasi legendos ir prasideda tikrovė?

Jau dabar matyti, kad ši Amerikos prezidentų rinkimų kampanija bus tokia, kokios iki šiol nepasitaikė per visą JAV istoriją. Kol kas dvi pagrindinės partijos – respublikonai ir demokratai – kelia savo kandidatus, kurie varžysis dėl Baltųjų rūmų šeimininko posto. Respublikonai tokį kandidatą jau turi – tai Arizonos senatorius Johnas MacCainas.

Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją (ŠBO) 2001 m. birželio 15 d. įkūrė šešios Azijos valstybės: Rusija, Kinija, Kirgizija, Kazachija, Tadžikija ir Uzbekija, pasauliui darančios įspūdį tiek apimamos teritorijos plotu, tiek ir milžiniška gyventojų populiacija. Derėtų paminėti, kad ši organizacija pradėta steigti dar 1996 metais.

Praėjusį sekmadienį be jokių netikėtumų Rusijos prezidento rinkimus laimėjo Vladimiro Putino įvardintas įpėdinis. Aš asmeniškai būčiau statęs, kad Dmitrijus Medvedevas gaus kokius 75 proc. balsų, tačiau jis surinko „tik“ kiek daugiau nei 70 proc., taip parodydamas „padorų“ Kremliaus kuklumą.

Šiandien mes gyvename postmoderniame pasaulyje, kuriame tradicinės vertybės ir pilietiškumo samprata įgauna kitokią prasmę, iš dalies praranda savo svarbą. O juk brandi pilietinė visuomenė yra vienas iš bet kokios valstybės (tiek demokratinės, tiek nedemokratinės) pagrindų: jos brandos lygis lemia valstybės galimybes užsitikrinti sėkmingą ateitį. Jaunimas turbūt yra svarbiausia pilietinės visuomenės dalis, nes nuo jo sąmoningumo ir aktyvumo priklauso, kaip valstybei seksis įgyvendinti esminius išsikeltus tikslus.

Daugiau nei prieš savaitę Ankara pradėjo invaziją į iki šiol stabilų šiaurės Iraką, siekdama sunaikinti Turkijos kurdų separatistinės organizacijos PKK (Kurdų darbininkų partija) bazes. Atrodo, kad Bagdado vyriausybė apie operacijos pradžią net nebuvo informuota. O Amerikos kariškiams tai nebuvo paslaptis.

Šventajame Rašte mes nerasime tiesioginio Jėzaus įsakymo steigti Bažnyčią. Tačiau savo sekėjus jis įpareigojo specialia, nuolatine dieviškąja užduotimi ir programa, kuri yra ne kas kita, kaip visos žmonijos išganymas ir pašventinimas. Bažnyčios užduotis – „tęsti Kristaus išganymo darbą remiantis jo žodžiais ir jo sakramentais, atverti pasaulį Kristui ir sugrąžinti jį prie Kristaus“, - teigia Augustas Franzenas savo knygoje „Trumpa Bažnyčios istorija“.

Didžiausia grėsmė mažų ir vidutinių Europos valstybių nepriklausomybei – Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos ašis.

Paskutiniuosius du šimtus metų trys didelės kontinentinės Europos valstybės bandė primesti savo valią visam žemynui, o ir visai planetai, redakciniame straipsnyje rašo JAV dienraštis „The Washington Times“.

Vasario 24 d. Kuba pirmąsyk po beveik pusės amžiaus, pažymėto revoliucijos antspaudu, rinko naują šalies vadovą. Savo noru iš visų aukščiausių Kubos valstybės ir partijos postų pasitraukęs Fidelis Castro užbaigė ištisą istorijos etapą: komunistinis eksperimentas Kuboje, ko gero, pasibaigė. Ir nors spėliojama, kada ir kas imsis ryžtingų reformų „laisvės saloje“, niekas neabejoja, kad tai tikrai įvyks.

Kalbant apie Europos indėlį ne vien į Afrikos saugumą, bet ir į Juodojo žemyno raidą, pirmiausia turbūt derėtų pripažinti, kad Afrikoje vienokiu ar kitokiu būdu, dėl vienokių ar kitokių priežasčių „yra ir veikia“ daug kas. Tarkime, šaltojo karo metais Juodasis žemynas buvo dalinamas pagal NATO ir Varšuvos pakto šalių konfrontuojančius interesus, o pastaraisiais metais Afrikoje aktyviai reiškiasi Kinija.

Kosovo nepriklausomybės paskelbimas niekam nebuvo netikėtumas. Tačiau skiriamoji linija tarp šalių, pripažįstančių Kosovą ir jo nepripažįstančių, yra gili ir principinė. Bet būtų neteisinga tvirtinti, kad Kosovą pripažįsta demokratijos rėmėjai, o jo nepriklausomybei nepritaria demokratijos ir tautų apsisprendimo priešininkai.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).