Belgrade liūdnai juokaujama, kad Serbija panaši į mobilųjį telefoną „Nokia“ – kiekvienais metais ji darosi vis mažesnė ir mažesnė. Jugoslaviją – pietų slavų valstybę, susikūrusią po Pirmojo pasaulinio karo – formaliai sudarė serbai, kroatai ir slovėnai. Po Antrojo pasaulinio karo Josifas Broz Tito paskelbė Jugoslavijos Federacinę Socialistinę Respubliką, susidėjusią iš Bosnijos ir Hercegovinos, Kroatijos, Makedonijos, Juodkalnijos, Slovėnijos ir Serbijos.

Maža šalis, turinti savo kalbą ir kultūrą, „išlaisvinta“ didžiosios kaimynės, dabar siekiančios užgniaužti bet kokias kalbas apie nepriklausomybę. Galima pagalvoti, kad kalbama apie Lietuvos istoriją, tačiau visi šie apibūdinimai tinka Tibeto dabarčiai nusakyti.

Ieškoti demokratijos apraiškų Irane ir išvis – rašyti apie šią šalį yra nepaprastai sunki užduotis. Iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, net beviltiška, nes naujienų srautuose Teheranas linksniuojamas dažniausiai tik „blogio ašies“ kontekste, o radikalusis Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas neatsiejamas nuo gąsdinimų, kad tuoj prasidės branduolinė apokalipsė. Tačiau įdėmiau žvilgtelėjus į Irano politinį gyvenimą, galima išvysti tikrai stebinančių netikėtumų.

Beveik mėnesį trukusi nepaprastoji padėtis, paskelbta Armėnijoje po prezidento rinkimų, atšaukta.

Prezidentas Robertas Kočarianas ją paskelbė kovo pirmą dieną po Jerevano gatvėse vykusių neramumų, per kuriuos žuvo vienas civilis ir vienas policininkas. Neramumų priežastis, panašiai kaip pernai metų gale Gruzijoje, – abejotini prezidento rinkimų rezultatai.

Baltarusijos opozicija nuo 2000-ųjų jau aštuntą kartą Minsko centre surengė nepriklausomybės dienos minėjimo akciją, kuri kaip paprastai virto milicijos ir specialiųjų pajėgų pogromu prieš demonstracijos dalyvius.

Kosovo nepriklausomybės paskelbimas ir jos pripažinimas vis dėlto nesukėlė Maskvos žadėtos grandininės reakcijos – Abchazija bei Pietų Osetija taip ir liko nepripažintos. Tačiau dabar Rusija perspėja, kad ryžtingi žingsniai šia kryptimi tikrai gali būti žengti, jei Gruzija gaus kvietimą įstoti į NATO.

Afrikos žemynas, tarptautinių apžvalgininkų nuomone, vėl tampa pasaulinio nestabilumo epicentru. Šaltojo karo metais Afrika buvo didžiųjų pasaulio valstybių žaidimo aikštelė. Tuomet Sovietų Sąjunga ir JAV, siekdamos išplėsti savo įtakos zonas, finansiškai rėmė ir ginklavo bet ką, o Europos šalys, siekdamos išlaikyti nepriklausomybę paskelbusias buvusias savo kolonijas, nevengdavo jose panaudoti karinę jėgą.

Pietryčių Azija – svarbus geopolitinis pasaulio regionas, milžiniška rinka, čia susiduria daugybė skirtingų interesų ir vyksta nuolatinė kova dėl įtakos. Be abejo, vienas aktualiausių (savaip madingų) šiuolaikinio pasaulio siekių – panaikinti vienapolio, Amerikos dominuojamo pasaulio padėtį. Sparčiai turtėjanti Kinija, pagal gyventojų skaičių didžiausia pasaulio valstybė, aišku, yra pretendentė būti bent jau Pietryčių Azijos regiono lydere.

Šiuo metu sunku atsakyti į klausimą, ar neramumai Kinijai priklausančiame Tibete yra didesnių sukrėtimų pradžia, ar tik dar vienas epizodas sudėtinguose Kinijos ir Tibeto santykiuose. Tačiau protestai kelia rimtų moralinių ir politinių dilemų tiek Vakarams, tiek Kinijai.

Laikraščių antraštės nuolat mums primena apie nesėkmes Irake. Žuvusių Jungtinių Valstijų kareivių skaičius vis auga, irakiečių civilių mirčių skaičius pralenkė visas prognozes, pranašautas karo pradžioje, teroristų atakos ne tik nesiliauja, bet intensyvėja ir nusineša vis daugiau aukų. Dėl nesėkmių Irake amerikiečiams vis dažniau klijuojama „pralaimėtojų“ etiketė.

Teigti, kad Azija yra prioritetinė Vakarų transatlantinės bendruomenės užsienio politikos kryptis, reikštų pernelyg sumenkinti Azijos reikšmę Vakarams. Čia reikalingas gerokai stipresnis, gal net emocingas epitetas. Po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių Vakarai, atėję į Aziją, iš esmės neišsprendė nė vienos ten buvusios problemos, tačiau sukūrė daug naujų, ir labai rimtų. Be to, tų problemų vis daugėja.

Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) vyksta brangiausi ir įtempčiausi rinkimai per visą šalies istoriją. Pavargusi nuo karingojo George’o W. Busho Amerika žvalgosi į draugiškai besišypsantį afroamerikietį Baracką Obamą ir atlaidžiąją Hillary Clinton. Pirmasis demokratų kandidatas populiarumu lenkia iškiliausią respublikoną, Vietnamo karo veteraną Johną McCainą.

Norint atitraukti savo piliečių dėmesį nuo situacijos šalies viduje, neabejotinai reikia pradėti ieškoti priešų išorėje. Ir pageidautina kuo mažesnių, bet geografiškai kuo artimesnių, o gal net ir kadaise buvusių vienoje valstybėje.

Apie armėnų diasporų užsienyje įtaką sklinda legendos. Jie organizuoti, susitelkę ir nuoseklūs. Istorija juos išmokė visomis išgalėmis kovoti už išlikimą. Lemiamais momentais jie sugeba suremti pečius net su priešininkais ir pasiekti norimų rezultatų. Tačiau kur baigiasi legendos ir prasideda tikrovė?

Jau dabar matyti, kad ši Amerikos prezidentų rinkimų kampanija bus tokia, kokios iki šiol nepasitaikė per visą JAV istoriją. Kol kas dvi pagrindinės partijos – respublikonai ir demokratai – kelia savo kandidatus, kurie varžysis dėl Baltųjų rūmų šeimininko posto. Respublikonai tokį kandidatą jau turi – tai Arizonos senatorius Johnas MacCainas.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).