Žlugus Sovietų Sąjungai tarptautinės arenos žaidėjai pro padidinamąjį stiklą pradėjo stebėti dvi dideles valstybes – Baltarusiją ir Ukrainą. Europos Sąjunga į jas abi žvelgė kaip į platformą savo vertybėms skleisti, atskiros jos narės turėjo individualių ekonominių interesų jų atžvilgiu, Rusija savo ruožtu norėjo išlaikyti įtaką buvusios SSRS ribose, vėliau palengva kelią čia skynėsi ir komerciniai Kinijos interesai. Baltarusija ir Ukraina Rytų Europoje laikomos stabilumo garantu, tačiau dėmesio jų tarpusavio santykiams skiriama per mažai.

Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Vokietijos suvienijimo skirtumai tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų išlieka. 1990 m. daug kas tikėjosi, kad rytų vokiečių darbštumas ir geras išsilavinimas bei iš Vakarų plūstelėję pinigai sukurs ekonomikos stebuklą. Taip neatsitiko ir panašu, kad ir ateityje Rytų Vokietija toliau liks ekonomiškai pažangesnės vakarinės pusės šešėlyje.

Jau eina treti metai, kai Ukraina bando kurti savo ateitį, kurios galimybė atsivėrė po buvusio šalies prezidento Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo iš šalies. Žinoma, šios valstybės kelyje yra daug kliūčių – tai ir prarastos ar nekontroliuojamos teritorijos (Krymas, dalis Donbaso), ir įsišaknijusi korupcija. Be to, Ukraina vis dar vertinama kaip kovos laukas tarp Rytų ir Vakarų. Maskva siekia kuo labiau destabilizuoti šią valstybę, kad, viena vertus, būtų galima parodyti, jog jos europinės svajonės nevisavertės, o kita vertus – palikti šią šalį savo traukos lauke. Susivienijusi Europa taip pat nėra vieninga Ukrainos klausimu, tą parodė ir referendumas Olandijoje. Nepaisant to, Ukrainai vis dar suteikiamas gana rimtas palaikymas suartėjimo su Europos Sąjunga kelyje.

Kodėl ir kaip JT taikdarių misija galėtų išspręsti Donbaso problemą  

Šių metų pradžioje Federalinė antimonopolinė tarnyba atėmė teisę „Gazpromui“ naudotis šūkiu „Nacionalinė vertybė“. Greitai tapo aišku, kad per trečią 2015 m. ketvirtį dujų monopolistas patyrė rekordinių, milijardinių nuostolių. Ir tai – vienas po kito žlungančių „amžiaus projektų“ tiesti naujus dujotiekius, nuolatinių dujinių konfliktų su Ukraina ir problemų su Europa fone. Apie situaciją, kurioje atsidūrė jau nebe nacionalinė Rusijos vertybė, kalbame su žinomu Rusijos kuro ir energetikos komplekso analitiku, konsultacinės kompanijos „RusEnergy“ partneriu Michailu Krutichinu.

Po Krymo užgrobimo, kurį įvykdė Rusija, jau praėjo daugiau nei dveji metai. Maskva aktyviai įveda „savo tvarką“ pusiasalyje. Nenuostabu, jog esminis šios „tvarkos“ bruožas – valdančiojo kurso ir įvykdytos aneksijos oponentų persekiojimas. Krymas tapo viena problemiškiausių teritorijų Rusijoje, žiūrint iš žmogaus teisių perspektyvos. Iš čia persekiojamų etninių ir socialinių grupių ypač išsiskiria Krymo totorių atvejis.

Centrinės ir Rytų Europos valstybių nuo Talino iki Sofijos ekonomikos auga ir vejasi tradiciškai turtingesnius Vakarus, tačiau ne taip greitai, kaip to norėtųsi. Žmonės Rytuose nesitikėjo, kad net praėjus 25 metams po komunizmo žlugimo skirtumai bus vis dar juntami, o Vakarų valstybes jau ima nerimas, kiek dar reikės remti „vargšus giminaičius“. Tačiau ar tikrai didžiausia Europos problema yra Rytai? Vis neramesnės žinios Briuselį pasiekia iš Pietų Europos ir panašu, kad tos žemyno dalies problemos daug gilesnės.

Politinės prognozės – nedėkingas dalykas, ypač jei mėginame spėti Kremliaus užsienio politikos viražus. Kovo 14 d. pranešimas apie Rusijos karinės kampanijos Sirijoje pabaigą buvo dar labiau netikėtas nei bombardavimų pradžia pernai rugsėjį.

JAV prezidento rinkimams artėjant prie finalo šių metų lapkritį, Demokratų partija savo galutinį kandidatą renkasi iš dviejų politikų: dabartinio Vermonto valstijos senatoriaus Bernie‘o Sanderso ir buvusios JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton. Abu demokratų kandidatai neabejotinai skiriasi nuo respublikonų kandidatų vidaus politika: dėmesiu moterų ir mažumų teisėms, aplinkosaugai, socialinei apsaugai ir kitoms sritims. Vis dėlto gilinantis į kandidatų užsienio politiką reikia pažymėti, kad H. Clinton savo politiniais sprendimais svariai padėjo stiprinti JAV militarizmo ir intervencionizmo paradigmą, su kuria labiau asocijuojama Respublikonų partija. Buvusios valstybės sekretorės „vanagišką“ politiką galima iliustruoti keletu pavyzdžių.

Buvusi Izraelio ministrė pirmininkė Golda Meir yra pasakiusi, kad Izraelis neturi draugų – „visas pasaulis prieš mus“, tačiau tai tik skambūs žodžiai. Izraelis visada rėmėsi JAV palaikymu, tačiau prezidentaujant Barackui Obamai santykiai smarkiai atvėso. Jeruzalės politikai ėmėsi aktyviai ieškoti, iš ko dar galėtų sulaukti paramos.

Pabėgėliai šiuo metu – Europos Sąjungos problema Nr. 1. Nuo to laiko, kai prieš penkerius metus Sirijoje kilo pilietinis karas, apie pusę šios šalies populiacijos paliko gimtuosius namus. Apie penkis milijonus gyventojų siekia prieglobsčio kitose šalyse, bet dar daug jų, ieškodami saugesnių vietovių, pasklido šalies viduje.

Po tragiškų teroro išpuolių Briuselyje Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasiuntė Belgijos karaliui Filipui nepriekaištingo turinio užuojautą. Pranešama, kad V. Putinas pasmerkė „barbariškus išpuolius“ ir pažymėjo, jog šie nusikaltimai negali būti pateisinti. Sunku pasakyti, kiek Rusijos prezidentas, dėdamas parašą po šiais žodžiais, buvo nuoširdus, tačiau tenka konstatuoti, jog daugumos Rusijos valdininkų reakcija buvo visiškai kitokia. Rusijos viešojoje erdvėje nuskambėjusiuose komentaruose apie Briuselio tragediją netrūko nei pagiežos, nei piktdžiugos.

Prastėjant Baltarusijos ekonominei padėčiai, valstybės vadovai intensyviu grafiku vyksta įvairiomis pasaulio kryptimis, stengdamiesi surasti naujų prekybos partnerių. Per pastaruosius mėnesius potencialios bendradarbiavimo galimybės buvo aptartos su Egipto, Mozambiko, Maroko atstovais, taip pat sulaukta darbinių vizitų iš Pakistano, Kinijos bei kitų valstybių delegacijų. Deja, bent jau kol kas šis planas lūkesčių nepateisino, tačiau Minskas pagaliau ėmė aktyviau žvalgytis ir aplink save – į Senojo žemyno valstybes...

Tigrais pasaulio ekonomistai vadina sparčiai augančias ekonomikas. Galima paminėti Azijos, Baltijos, Keltų tigrą, o nuo 2002 m. apžvalgininkams jau žinomas ir Tatrų tigras – Slovakija. Įspūdingu ekonomikos šuoliu 2002–2007 m. išsivadavusi iš Čekijos šešėlio, kiek smuktelėjusi per ekonominę krizę, dabar ji vėl sparčiai gerina savo ūkio rodiklius. Šįkart šalis gerais ekonominiais rezultatais drąsinasi aplenkti savo vyresniąją sesę ir nuolatinę konkurentę Čekiją.

2015-ieji Rusijos ekonomikai nebuvo sėkmingi. Apie politinius tų metų Rusijos pasirinkimus ir nesėkmes geopolitika.lt jau rašė, o tinklalapis ej.ru atspausdino įdomų straipsnį apie ekonomines Rusijos problemas pasauliniame kontekste. Pateikiame šio straipsnio vertimą į lietuvių kalbą.

Kremliaus bandymai naudoti savo šalies ūkį kaip priemonę pasaulinėje kovoje – viena iš 2015-ųjų keistenybių. Tų metų, kai pagal ekonomikos ir prekybos apimtį mūsų šalis iš didžiųjų nusirito į vidutiniokes.

Kaip į Rusiją atsigręš ekonominis karas su visu pasauliu?

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).