„Politika – tai apsisprendimas“, – teigia Gediminas Vitkus savo klasika tapusiame vadovėlyje „Politologijos įvadas“. Iš tiesų žodis „politika“ negali būti atsietas nuo žodžio „interesas“. Politinių mūšių arenoje nuolat įnirtingai grumiasi įvairiausioms vertybėms atstovaujantys interesai, kurių tikrąjį, pirminį veidą kartais įžvelgti be galo sunku.

Naujasis Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, kuris vadovauja praeitą savaitę prisaikdintai vyriausybei, susiduria su rimtais iššūkiais. Vienas iš svarbiausių – išlaikyti pasitikėjimą tų, kurie bene labiausiai prisidėjo prie jo pergalės.

Spalio pabaigoje ir lapkričio mėnesio pirmosiomis savaitėmis nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančios Ičkerijos čečėnų respublikos (IČR) užsienio reikalų ministras Achmedas Zakajevas, IČR parlamentas ir daugelis aktyvių čečėnų rezistencijos veikėjų paskelbė atmetantys ligšiolinio vadovo Doku Umarovo naujus politinius viražus. Iš esmės Doku Umarovas apkaltintas vykdąs Rusijos specialiųjų tarnybų diktuojamą provokacinę politiką, kuri tik kenkianti IČR nepriklausomybės kovai.

Štai jau keletą metų garsiai ir atvirai kalbama apie Lietuvoje veikiančias nelegalias Rusijos ir Baltarusijos aukštąsias mokyklas - ir tai, kad jose pagal ideologizuotas programas studijuoja Lietuvos, NATO ir ES valstybės narės, vidaus reikalų sistemos pareigūnai bei valstybės tarnautojai. Ministrai ir Seimo nariai, prezidentas ir premjeras, profesoriai ir net studentai jau yra daugybę kartų yra raginę, o atsakingi pareigūnai ir žadėję, kilti su jomis į kovą.

Trumpai ir simboliškai susitikęs su rinkimus Lenkijoje laimėjusiu Donaldu Tusku, kurį pasveikino šalies nepriklausomybės dienos proga, Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus nuskubėjo į Švediją šios šalies valdžiai įrodinėti elektros tilto šiaurės kryptimi iš Ignalinos būtinumą ir naudą. 

Penkis milijonus gyventojų – šiek tiek daugiau negu Lietuva – teturinti Gruzija sukėlė tokį galvos skausmą Rytams ir Vakarams, kad atrodo, tarsi ši Kaukazo valstybė lemtų visą situaciją globalinėje jėgų sanklodoje. Tačiau neverta ir sumenkinti pastarųjų savaičių įvykių Gruzijoje: šalis yra tarsi geopolitinėje sankirtoje, lyg ant interesų slenksčio, nuo kurio jų gijos nusitęsia link Artimųjų Rytų, Viduržemio jūros, Vidurio Azijos, Kaspijos jūros baseino, galų gale – link Rusijos gilumos...

Šiandien pasaulyje yra išlikusios tik kelios diktatūros. Kad ir kaip būtų keista, viena iš jų yra Europoje – Baltarusijoje. Šiais laikais, kai vyraujanti pasaulio santvarka yra liberali demokratija, tokio tipo režimai atrodo mažų mažiausiai keistai, kaip kokia liga, o ligas reikia gydyti. Pagrindinis „gydytojas“ šiuo atveju yra Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), kurios G. W. Busho valdymo metais prisiėmė šį vaidmenį su dideliu entuziazmu.

Kraujo liejimas Šiaurės Kaukaze jau seniai tapo lėtine liga. Be jokios abejonės, didžiausiu skauduliu buvo ir tebėra Čečėnija, tačiau jos pašonėje vyksta vis daugiau keliančių nerimą įvykių, neretai liekančių už informacinės erdvės ribų. Šiaurės Kaukazas – tikras tautų katilas, kurio dugnas neabejotinai prisvilęs.

Baltarusijos prezidento rinkimai 2006 metų pavasarį tapo takoskyra, rodančia demokratizacijos bangos pabaigą ir galutinį posūkį autokratijos link. Demokratijos banga, prasidėjusi kartu su Berlyno sienos griuvimu ir „aksominėmis revoliucijomis“, nuslūgo.

„Prancūzijos vadovas buvo itin šiltai sutiktas Baltuosiuose rūmuose“, „N. Sarkozy kalbės JAV Senate“ – tokiomis ir panašiomis optimistinėmis antraštėmis puošėsi šiomis dienomis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) spauda, kalbėdama apie Prancūzijos prezidento Nikolas Sarkozy oficialųjį vizitą Vašingtone, kuris gali pradėti brėžti naują Amerikos santykių su kontinentine Europa kryptį.

Strateginių gamtinių išteklių, kaip svarbaus tarptautinių santykių elemento, tematika pastaruoju metu yra itin dažnai nagrinėjama žiniasklaidoje ir akademinėje literatūroje. Aiškinamasi, kaip netolygus resursų pasiskirstymas Žemės rutulyje lemia valstybių (arba regionų) santykinę ir struktūrinę galią ir jų vaidmenis (funkcijas) globalioje geopolitinėje sąrangoje.

Jei ieškotume ryšio tarp didžiųjų lygumų geopolitikos ir valstybinių struktūrų netvarumo, Lenkija būtų klasikinis pavyzdys. Anot „Stratfor“ analitiko George‘o Friedmano, išsidėsčiusi sunkiai apginamoje šiaurės Europos lygumoje, Lenkija vienodai baiminosi tiek rusų, tiek vokiečių ir visada ieškojo išorinės jėgos, galinčios tapti jos gynėja.

Spalio 10 dieną Atstovų Rūmų Užsienio reikalų komitetas balsavo 27-21 ir patvirtino rezoliuciją (neprivalomojo pobūdžio), kuria 1,5 milijono armėnų žudynės buvusioje Osmanų imperijoje įvardinamos genocidu. Rezoliucijai pritarė 214 narių, iš kurių dauguma – demokratai. Atstovų rūmų pirmininkė Nensė Pelosi (Nancy Pelosi), demokratė atstovaujanti Kaliforniją, yra uoli šios rezoliucijos rėmėja.

Lapkričio 3 d. į centrinėje Rygos aikštėje Doma Laukums vykusį Visos tautos susirinkimą, nepaisydami bjauraus oro, atėjo iki 10 tūkstančių žmonių. „Už teisinę Latviją! Už sąžiningą politiką!“ – toks buvo šio masinio mitingo šūkis. Paskutiniojo meto įvykiai kaimyninėje šalyje sulaukia pačių įvairiausių vertinimų: nuo tikėjimo, kad Latvijoje prasideda naujasis atgimimas, iki sąmokslo teorijų ir kalbų, kad nepatenkintais piliečiais sumaniai manipuliuoja nematomos jėgos, siekiančios destabilizuoti politinę padėtį šalyje.

Pakistanas sparčiai tampa nenuspėjamu įtampos židiniu. Padėtis ypač paaštrėjo paskutinėmis savaitėmis, kai į šalį iš tremties grįžo opozicijos lyderė, buvusi ministrė pirmininkė Benazir Bhutto. Visuomenė tampa vis labiau poliarizuota ir atrodo, kad artėjama prie politinio sprogimo, kurio pasekmės būtų sunkiai nuspėjamos.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).