Kiekvienais metais spalio mėnesį praūžia Nobelio premijų teikimo banga. Vienos nominacijos sukelia mažiau diskusijų, o tokios kaip Taikos premija gyvai aptariamos visame pasaulyje iki pat jos įteikimo – gruodžio 10-osios, Visuotinės žmogaus teisių dienos. Šiemet Nobelio taikos premijos nominacija tarsi nieko ir nenustebino, nes pretendentai buvo žinomi kelios savaitės prieš jų paskelbimą. Įdomu tai, kad kandidatų tapti jos laureatais šiemet buvo net 181.

Pradžioje – trumpas atsakymas į klausimą, kada baigsis karas Čečėnijoje. Tikriausiai tada, kai Rusijai pavyks sunaikinti dalį Čečėnijos gyventojų fiziškai, o kitus palaužti dvasiškai, paverčiant juos Maskvai paklusniais zombiais. Kaip tik toks procesas aiškiai pastebimas Čečėnijoje jau keleri metai, Vakarams dažnai apsimetant, kad jie tiki Kremliaus žodžiais, esą kovojama su teroristais, banditais.

Rusija ateityje toliau demonstruos raumenis Baltijos šalims: kels rusų mažumos teisių klausimą, galbūt dislokuos karius Kaliningrade ar pažeidinės oro erdvę, įsitikinęs buvusių sovietinių valstybių ekspertas Vladimiras Socoras. Jis apgailestauja, kad Rusijai išliekant vienu svarbiausių žaidėjų energetikoje, nepriklausomybės nuo šios šalies siekiančioms Europos valstybėms sunkiai sekasi rasti bendrą poziciją.

Likus savaitei iki Lenkijos parlamento rinkimų, vis dar neaiškus nugalėtojas. Vieną dieną apklausos duoda pirmenybę valdančiajai Teisės ir Teisingumo (TiT) partijai, kitąkart - opozicinei Pilietinei Platformai (spalio 12-ą paskelbti apklausų duomenys rodo, kad TiT vėl pirmauja). Trečioji jėga - į rinkimus eksprezidento Aleksandro Kvasnievskio vedamas blokas „Kairė ir Demokratai“ turi maždaug pastovų penkiolikos procentų elektoratą.

„Gruzinai europiečiais tapo tada, kai prie uolos buvo prikaustytas Prometėjas, o argonautai atvyko į Gruziją, ieškodami aukso vilnos“, – kalbėdamas apie savo šalies norą tapti Europos Sąjungos (ES) nare, pareiškė Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis. Gražių žodžių iš gruzinų neatimsi. Tačiau kokia tikrovė?

Šaltojo karo metais Čekoslovakijos gyventojai vadino savo šalį pačia neutraliausia valstybe pasaulyje. „Ji net nedrįsta kištis į savo pačios vidaus reikalus“, – toks anekdotas tuomet buvo populiarus Prahoje. Bet tų laikų anekdotas visai netinka apibūdinant šiandienę Čekijos situaciją. Išties sunku būtų neutralia pavadinti NATO valstybę, kuri derasi su JAV dėl priešraketinio skydo komponentų (radarų) dislokavimo savo teritorijoje.

„Ar vienas generolas, ar kitas“, - sakydavo Borisas Jelcinas, ir tai nepakartojamoje Kremliaus kalboje reiškė atleidimą. Jis pavargo nuo savo artimiausių bendražygių ir siuntė juos kuo toliau nuo savęs. Iš akių šalin ir iš širdies šalin.

Palyginti su Jelcinu, Juščenkai šiandien kur kas sunkiau. Nieko, išskyrus Radą, kurią jis pasiuntė į priešlaikinius rinkimus, Ukrainos prezidentas paleisti negali.

Rašyti apie rinkimus Ukrainoje kartu ir lengva, ir sunku. Lengva todėl, kad visos pagrindinės politinės jėgos iš esmės yra žinomos – net ir nelabai besidomintis politika žmogus greičiausiai gana lengvai gali pasakyti, kokios jėgos šioje Rytų Europos šalyje yra „oranžinės“, o kokios siekia glaudesnio suartėjimo su Rusija.

Pirmadienį Strasbūre prasidėjo Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) rudens sesija. Per penkias jos darbo dienas europarlamentarai apsvarstys nemažai aktualių klausimų, tačiau didžiulį dėmesį ir šįsyk jie skirs Rusijai. Interneto svetainė http://www.newsru.com/ praneša, kad dar sesijos išvakarėse antradienis buvo vadinamas „Rusijos diena“.

Jungtinių Valstijų Valstybės sekretorė Condoleezza Rice pakartotinai pareiškė Amerikos paramą Serbijos Kosovo provincijos nepriklausomybei ir paragino Europos Sąjungą naują darinį pripažinti, kai jis bus formaliai paskelbtas. Amerikos politikai mano, kad šis žingsnis suteiks Balkanams daugiau stabilumo. Albanų politikai žada vienašališkai skelbti nepriklausomą Kosovą gruodžio mėnesį, jeigu iki tol Jungtinėms Tautoms nepavyks susitarti dėl jo statuso.

Padniestrė, Abchazija ir Pietų Osetija tarnauja kaip Rusijos įrankis riboti Moldovos ir Gruzijos politinį savarankiškumą bei kontroliuoti šių valstybių užsienio politiką.

Vienas svarbiausių šių metų tarptautinės darbotvarkės klausimų – Kosovo provincijos teisinio ir politinio statuso problema.

Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado vizitas į Niujorke vykusią 62-ąją Jungtinių Tautų Asamblėjos sesiją iš dalies priminė fejerinį šou. Minios protestuotojų tikino, kad į JAV atskrido tikrų tikriausias „velnias“, o pats šurmulio kaltininkas ramiai  sau sakė kalbą Kolumbijos universitete bei dosniai dalijo interviu. Kiek galima spręsti iš pranešimų, Irano prezidentas „priešo teritorijoje“ jautėsi visai neblogai. Jis net vaidino  geradarį, atstovaujantį, vertinant jo paties pasisakymus, vos ne vienai iš taikiausių pasaulio šalių.

Mes daugiau žinome apie karus ir konfliktus Žemėje, tačiau Vakarų apžvalgininkai teigia, kad konfrontacija tarp dviejų sistemų nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos vyko ir kosmose. Tiesa, šis tebesitęsiantis konfliktas paslėptas nuo visuomenės akių. Rusiškos BBC tarnybos apžvalgininkas Andrejus Ostalskis praneša, kad spalio pradžioje bus paskelbtas projektas „Pusę amžiaus nesvarumo būklėje“, kurio metu bus atskleista paradoksali politinė kosmoso plėtros ypatybė: jo užkariavimas prieš pusšimtį metų tapo „komunizmo žlugimo nuojauta“.

Prieštaravimų ir kraštutinumų blaškomai šios šalies politikai galbūt geriausiai tiktų žodis iš literatūrologijos – farsas. Daugiau ar mažiau farso elementų esama bet kurioje rinkimų kampanijoje, ypač pokomunistinėse valstybėse. Bet Ukraina šia prasme yra savotiška lyderė, galbūt dėl to, kad kaip niekur kitur nesusipratimai jos politiniame gyvenime, prasidėję pernai įvykusių paskutiniųjų parlamento rinkimų pabaigoje, užsitęsė. Aukščiausiosios Rados paleidimą pavasarį ir naujų parlamento rinkimų paskelbimo peripetijas galima laikyti savotiška sumaišties viršūne.

Galima tvirtai teigti, jog karas Šiaurės Kaukaze niekada taip ir nebuvo nutrūkęs. Nuo 1994 metų jis rutuliojasi tai aktyvesnėmis, tai pasyvesnėmis fazėmis. Šių dienų situacijos nepavadinsi tikru „konvenciniu“ karu, kokie Čečėnijoje ir Dagestane vyko 1994-1996 ir 1998-2000 metais. Vis dėlto įvardyti dabartinę fazę „pasyvia“ neapsiverčia liežuvis - išpuoliai Ingušijos, Čečėnijos, Kabardos Balkarijos ir kitų respublikų teritorijoje vyksta praktiškai kiekvieną dieną.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).