Geltonojo pavojaus (Yellow Peril, Gelbe Gefahr, Желтая oпасность) terminas, pradėtas vartoti XIX a. pabaigoje, buvo skirtas apibūdinti kinų darbininkų imigraciją į Vakarų šalis, ypač Jungtines Valstijas; XX a. viduryje jis buvo siejamas su japonų karine ekspansija.

Paskutiniu metu stebint mūsų geopolitikos raidą vis dažniau į galvą ateina nepadoriai banaliu tapęs klasiko posakis, kad istorija kartojasi pradžioje kaip tragedija, o paskui – kaip farsas. Beje, sąvoka „farsas“ čia vargu ar tinka, labiau tiktų žodis „parodija“.

Neseniai pasibaigusio šaltojo karo vaiduoklis vėl grįžta į pasaulio sceną.

„Neurotišką Kremliaus požiūrį į pasaulio reikalus lemia tradicinis, instinktyvus rusų nesaugumo jausmas. Kadaise tai buvo nesaugumas taikių, žemę dirbančių žmonių, mėginančių išgyventi atvirose lygumose, puldinėjamose nuožmių klajoklių genčių. Rusijai pradėjus kontaktuoti su toliau ekonomiškai pažengusiais Vakarais, prie to jausmo prisidėjo ir kompetentingesnių, galingesnių, aukštesnės organizacijos visuomenių baimė.

Didžiulėje Centrinės Azijos erdvėje po sovietinės imperijos žlugimo jau šešiolika metų vyksta fantasmagoriškas spektaklis: autokratijos šmėkla niekaip neužleidžia vietos demokratijai. Nors Turkmėnistano, Uzbekistano, Kazachstano, Kirgizijos ir Tadžikistano režimų konstitucijos skelbia, kad jų šalys yra demokratinės respublikos.

Rengiant šias įžvalgas, dar nebuvo aišku, kaip pavyks metinis Didžiojo aštuoneto (G8) lyderių susitikimas Vokietijoje, tačiau jo išvakarėse tikimybė, kad jame vyraus sutarimo dvasia, galutinai išsisklaidė. Tam toną davė du pagrindiniai šiuolaikinio pasaulio vadovai – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Amerikos prezidentas George‘as W. Bushas.

Turkijos generolai pasirengę bet kuriuo metu pradėti karinę operaciją šiaurės Irake ir, anot jų, sunaikinti kurdų separatistų kovotojų atraminius punktus, tačiau oficialioji Ankara kol kas nedrįsta palaiminti tokio scenarijaus ir susigadinti santykius su JAV bei Europos Sąjunga. Įtampa tarp Turkijos ir šiaurės Irake įsikūrusio autonominio Kurdistano prasidėjo prieš kelis mėnesius.

Irano Islamo Respublikos prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas dažnai laikomas radikaliu politiniu lyderiu. Kartais jis priskiriamas net prie pavojingų bepročių kategorijos. Kai kurie Vakarų saugumo ekspertai pabrėžia, kad pasaulis atsidurtų ant didžiulės katastrofos slenksčio, jei Iranas, vadovaujamas tokių žmonių kaip M. Ahmadinejadas, sugebėtų sėkmingai įgyvendinti kontroversiškai vertinamą branduolinę programą.

Kažkas yra vaizdžiai pasakęs, kad Lenkija Lietuvą užstoja nuo masinės Vakarų kultūros vėjų, o Lietuva kaimynus lenkus saugo nuo politinių Rusijos speigų. Bet tai tik gražūs publicisto žodžiai, atspindintys, kaip turėtų būti nuo seno gyvenant ne tik kaimynystėje, bet ir turėjus bendrą galingą valstybę. O šiaip, analitikų nuomone, visos Baltijos šalys egzistuoja naujojo kolonializmo sąlygomis.

Estija tapo pirma NATO nare, patyrusia kompiuterinę agresiją. Internetinis puolimas prasidėjo balandžio 27 d., praėjus vos kelioms valandoms po paminklo tarybiniams kariams perkėlimo iš Talino centro į kapines.

Atrodė, jog atsivėrė virtualinio pasaulio pragaro vartai, nes tai, kas vyko Estijos kompiuterių tinkluose, primena fantastikos knygas arba vaikams skirtus kompiuterinius fantastinius žaidimus.

Be abejo,  lyderė ne dabar ir tikrai ne artimiausioje ateityje. Ukrainos atvejis labai sudėtingas. Sudėtinga ne tik demografinė situacija, nors čia esama savotiško paradokso. 2005 metų duomenimis, iš 48 su puse milijono šalies gyventojų 73 proc. save laikė ukrainiečiais ir tik kiek daugiau kaip 22 proc. – rusais. Nepaisant to, valdančioji Regionų partija atkakliai siekia rusų kalbai suteikti antrosios valstybinės kalbos statusą.

Jau dešimt metų penkios valstybės - Rusija, Iranas, Azerbaidžanas, Kazachstanas ir Turkmėnistanas – neranda tinkamiausio sprendimo, kaip pasidalyti Kaspijos jūrą, kurios gamtiniai resursai neabejotinai sustiprintų kiekvienos iš jų ekonomiką. Nors nėra iki galo aišku, kiek ir kur ten esama naftos ir dujų, vien jau ištirtos ir galimos išgauti atsargos Kaspijos jūros baseine sudaro nuo 1,3 iki 2,6 procento viso pasaulio šių energetinių resursų.

Partinių sistemų formavimasis Vidurio ir Rytų Europos (VRE) regione po komunistinio bloko žlugimo laikomas ketvirtąja naujų partijų ir jų sistemų atsiradimo banga Europoje XX amžiuje. Tačiau pereinamojo laikotarpio ypatumai VRE šalyse lėmė, kad, palyginti su kitomis naujų politinių ir partinių sistemų atsiradimo bangomis, pokomunistinis perėjimas buvo trejopo pobūdžio.

Iranas, stengdamasis išsiveržti iš tarptautinės izoliacijos ir nusimesti JT sankcijų naštą, ieško naujų partnerių visame pasaulyje. Ir randa jų ne tik tarp islamo šalių, bet ir tarp tų valstybių, kurios demonstruoja atvirą priešiškumą Jungtinėms Valstijoms ir apskritai Vakarams.

Visi žinome, kas bandė įvesti į politinę apyvartą terminą „artimasis užsienis“. Tai turėjo reikšti ne vien geografinę, bet ir interesų, siekiamos prioritetinės įtakos, tariamų „teisių“ ir užvaldymo bei įsigalėjimo zoną valstybės kaimynystėje.

Po neįvykusių prezidento rinkimų parlamente Turkiją sukrėtė jau primiršto masto politinė krizė. Proislamiškos Teisingumo ir plėtros partijos kandidatas Abdula Giulis (Abdullah Gul) buvo priverstas pasitraukti iš politinės kovos – parlamentas paleistas, o naujasis šalies vadovas po Konstitucijos pataisų greičiausiai bus renkamas visuotiniuose rinkimuose.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).