Nors Prancūziją ir vėl drebina gana rimtos riaušės bei politinė kritika, prezidento rinkimų rezultatų niekas nekvestionuoja. Dešiniųjų kandidatas Nicolas Sarkozy perims šalies vairą iš dvi kadencijas valdžiusio Jacques‘o Chiraco, kas turėtų reikšti ir savotišką naują Prancūzijos politikos erą, susijusią su kitos, jau pokarinės kartos politikų iškilimu.

Pastaruoju metu kaimyninėje Latvijoje vykstantys politiniai procesai, ekspertų teigimu, gali pasibaigti rimta krize. Tačiau labiausiai stebina tai, kad kai kurie įvykiai tarsi veidrodyje primena dar neseniai Lietuvą krėtusius skandalus – galimi verslo ir politikų korupciniai ryšiai, įtakos sričių pasidalijimas bei kova dėl specialiųjų tarnybų kontrolės.

Bronzinio kario paminklo demontavimas Talino centre tapo tikru išbandymu ne tik Estijai, bet ir visai Europos Sąjungai. Ir nors daugelis Lietuvoje stebisi, kodėl Briuselis taip ilgai tylėjo, negalima  užmiršti ir to, kad Maskva nuoširdžiai tikėjosi, jog ES vadovai pasmerks mūsų šiaurės kaimynus už neva necivilizuotą ir neeuropietišką elgesį.

Talino gatvėse  - masinės riaušės:   išdaužytos vitrinos, išgrobstytos parduotuvės, specialiosios policijos pajėgos ir daug nuo alkoholio apsvaigusių rusakalbių jaunuolių, skanduojančių prorusiškus šūkius ir sėjančių agresiją. Toks vaizdas visuose reportažuose iš Estijos pastarąją savaitę jau tapo įprastas.

Neseni įvykiai, užvaldę žiniasklaidos dėmesį – tiek autoritarinių režimų žlugimas Rytų Europos šalyse, tiek Persų įlankos krizė arba Jugoslavijos konfliktas, - kuo aiškiausiai parodė, kad religiniai arba religiniai-kultūriniai substratai yra radikaliai svarbūs visuomenėms, besivaržančioms dėl hegemonijos pasaulyje.

Šiaurės Korėja – ypatinga valstybė geopolitiškai sudėtingame rytinės Azijos regione. Šios šalies politinė sankloda, visuomenės raida, ekonomika ir ūkis paremti stalininio pobūdžio totalitarine sistema. Nepaisydama visuomenės poreikių, tarpvalstybinių įsipareigojimų, Šiaurės Korėja pasigamino ir išbandė branduolinį masinio naikinimo ginklą.

80-metis Kubos lyderis Fidelis Castro po paskutiniosios operacijos beveik pasveiko ir yra pasirengęs grįžti prie valstybės valdymo. Tokią žinią visai neseniai pranešė Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas, neslepiantis džiaugsmo, kad kurdamas XXI amžiaus socializmą galės ir vėl atsiremti į savo idėjinio tėvo petį. Tačiau net jei Fidelis Castro ir grįš, įvertinant sunkios ligos padarinius ir garbų jo amžių, Laisvės salą jis valdys turbūt jau nebeilgai.

Pastaruoju metu Čečėnija yra tarsi Dievo užmirštas kampelis. Tiesioginiai karo  veiksmai nevyksta, čečėnų sukilėlių pasipriešinimas sporadiškas ir, sprendžiant iš įvykių eigos, atsitiktinis. Prezidentu tapęs trisdešimtmetis boksininkas Ramzanas Kadyrovas imituoja nepriklausomą nuo Maskvos šios pietų Rusijos respublikos politiką, o Rusija dosniai dotuoja jos ūkį. Pagrindiniai čečėnų separatistų vadai ir Ičkerijos prezidentai sunaikinti.

Praėjusių metų antroje pusėje suintensyvėjusi Rusijos ir Baltarusijos kritika viena kitai dėl užsienio politikos apogėjų pasiekė šių metų pradžioje.

Iki šiol buvo įprasta manyti, kad vienas iš esminių Vakarų civilizacijos bruožų yra konstruktyvus politikos ir religijos, valstybės ir Bažnyčios atskyrimas. Po 2001 m. rugsėjo 11-osios tai jau nebeatrodo savaime suprantamas dalykas. Baltųjų rūmų vidaus ir užsienio politikos retorika ištisai susipynusi su teologija.

Kai kurios Lenkijos politikų nuostatos bei sprendimai dabartinės Europos kontekste atrodo lyg būtų atėję iš kitos epochos ar kultūros.

Be abejonės, Lenkija yra viena iš labiausiai krikščioniškų valstybių Europoje, tačiau Lenkijos katalikiškumas pradeda įgyti egzaltuoto fundamentalizmo bruožų, kurie mažai ką bendro turi su senomis liberaliomis pačios Lenkijos tradicijomis bei su pačiu tikėjimu.

Pirmadienį Strasbūre prasidėjusioje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) sesijoje, kuri truks penkias dienas, vyraus NVS problemos. Daugiausia dėmesio europarlamentarai skirs padėčiai Rusijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje.

Ši istorija prasidėjo, kai amerikiečiai sumanė dislokuoti savo priešraketinės gynybos sistemos (PGS) elementus Lenkijoje ir Čekijoje. Kai JAV nusprendė nutraukti 1972 metų sutartį su Rusija, kilo panašus triukšmas, bet laikui bėgant situacija aprimo. Tačiau pastaruoju metu prasidėjo nauja problemos eskalacija, į kurią dabar yra įtrauktos ir Europos valstybės.

Sovietmečiu buvo sukurta daina, kurioje buvo tokie žodžiai: „Birželio 22 dieną, lygiai 4 valandą, Kijevą bombardavo, mums pranešė, kad prasidėjo karas“. Atrodo, buvo belikę tik sukeisti datą bei miesto pavadinimą, ir galima būtų rašyti: „Balandžio 6, lygiai 4 valandą, Teheraną bombardavo, mums pranešė, kad prasidėjo karas“. Tačiau karas neprasidėjo – kol kas neprasidėjo.

Nuo 2004 m. oranžinės revoliucijos Ukrainoje vykstančią geopolitinę dvikovą įkūnija dviejų diametraliai priešingų vektorių personifikacijos: V. Janukovyčius ir V. Juščenka. Iš esmės ši kova persmelkia visą politinę sistemą ir netgi persikelia iš užsienio politikos į vidaus politiką.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).