Trečiadienį, praėjus vos trims dienoms po rinkimų, Ašchabade buvo inauguruotas antrasis po nepriklausomybės atkūrimo Turkmėnijos prezidentas -  49-erių metų Gurbangulas Berdymuchamedovas. Jis – pernai gruodžio 21 dieną nuo širdies ligos mirusio   66 metų  Saparmurato Nijazovo, vadinto Turkmėnbaši, įpėdinis. Koks jis? Ar pajėgs atsiplėšti nuo savo pirmtako valdymo stiliaus? Kur pasuks Turkmėnija po šių rinkimų?

1947 m., tuoj po karo, vis dar JAV karių okupuotos Japonijos naujai priimtos Konstitucijos devintasis  straipsnis skelbė: 

Nuoširdžiai siekdami tarptautinės taikos,  pagrįstos teisingumu ir tvarka, Japonijos žmonės visam laikui atsisako karo kaip suverenios tautos teisės bei galios naudojimo kaip tarptautinių ginčų sprendimo būdo.

Siekdama  ankstesnėje pastraipoje išreikšto tikslo valstybė niekada neturės karinių sausumos, jūros, oro ir kitų pajėgų. Valstybei nebus pripažįstama teisė kariauti.

Baltarusija gręžiasi į Vakarus, o prezidentas Aleksandras Lukašenka yra pasiryžęs užsirekomenduoti kaip patikimas Europos Sąjungos (ES) partneris. Būtent tokią strateginę savo šalies raidos viziją šią savaitę pateikė Baltarusijos vadovas, kurio valdymo metodai tuose pačiuose Vakaruose yra nepriimtini ir netoleruojami. Į tuos pačius Vakarus yra pasiryžęs gręžtis tas politikas, kuris dar visai nesenai negailėjo kritikos „supuvusiam“ kapitalizmui, demonstravo savo lojalumą Maskvai bei kūrė bendrus kovos su imperializmu planus kartu su Venesuelos ir Irano prezidentais.

Tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Freedom House“ („Laisvės rūmai“) paskelbė eilinę jau 29-ąją metinę ataskaitą „Dėl laisvių padėties pasaulyje“. Jame visos valstybės skirstomos į tris grupes: laisvos, iš dalies laisvos ir nelaisvos. Organizacija savo tyrimą rengia pagal du kriterijus: politinės teisės bei pilietinės laisvės. Šie tyrimai atliekami nuo 1978 m.

Formaliai teisiškai Kosovo provincija tebėra Serbijos valstybės dalis, tačiau nuo 1999 m. NATO vykdytos karinės operacijos ši provincija de facto yra JT  protektoratas. Apie 90 proc. iš dviejų milijonų Kosovo gyventojų sudaro albanai, kurie siekia nepriklausomybės nuo Serbijos. Tuo tarpu Belgradas tvirtina, jog Kosovas yra integrali Serbijos valstybės dalis, ir sutinka su provincijos autonomijos statuso įtvirtinimu.

Geopolitinės orientacijos požiūriu, Uzbekistanas yra pati nepastoviausia Centrinės Azijos (šiame straipsnyje Centrine Azija yra laikomos penkios valstybės - Kazachstanas, Uzbekistanas, Turkmėnistanas, Tadžikistanas ir Kirgizija) regiono valstybė. Todėl jam dažnai klijuojama tarp Rytų ir Vakarų besiblaškančios, pasimetusios, aiškios geostrateginės vizijos neturinčios šalies etiketė. Rečiau gilinamasi į specifinį užsienio politikos kursą sąlygojančias aplinkybes.

Po ilgų užkulisinių kovų, šią savaitę Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka buvo priverstas priimti ir patenkinti vieno savo artimiausių bendražygių – Boriso Tarasiuko – atsistatydinimo pareiškimą. Šis žingsnis reiškė, jog provakarietiškas šalies vadovas neteko vienos paskutiniųjų atramų ministrų kabinete, kurio vadovas Viktoras Janukovičius yra ne tik didelis Maskvos simpatikas, bet ir aršiausias V. Juščenkos oponentas.

Vakarų šokis aplink įkaitusį „garo katilą“ – Iraną tampa vis įnirtingesnis. Pasaulis čia pasidalinęs tarsi į dvi stovyklas: JAV su kai kuriais savo sąjungininkais siekia pažaboti radikalius islamo lyderių apetitus, tuo tarpu Rusija, Kinija ir kai kurios Vakarų valstybės priešinasi ne tik Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijoms, bet ir plečia bendradarbiavimą su Teheranu.

Afrika – trečio tūkstantmečio kontinentas.

(Nelsonas Mandela)

Apie Afriką ir jos problemas išsivysčiusios šalys šiandien kalba panašiai kaip apie kelionę į Marsą: „Taip, labai svarbu, bet kaip nors kada nors. Mes dirbame šia linkme“. Viena iš visuomeninių organizacijų atliko metinę studiją, kuri parodė, jog Vakarų šalių (JAV, Didžioji Britanija, Vokietija) žiniasklaidoje pranešimai apie konfliktus Afrikoje per pasirinktus metus sudarė vos 0,2 proc. nuo bendro pranešimų skaičiaus.

„Moteris – prezidentė? Kodėl gi ne?“, – rašė laikraštis „The Financial Times“ po to, kai praėjusių metų pabaigoje Prancūzijos socialistų partija savo kandidate į balandžio 22 d. įvyksiančius rinkimus iškėlė 53 metų politikę Segolen Ruajal (Segolene Royal). Ji susirungs su centro dešiniųjų atstovu, dabartiniu šalies vidaus reikalų ministru, Nikolia Sarkozi (Nicolas Sarkozy). Pastarasis kandidatas sausio 28 d. švęs 52-ąjį gimtadienį…

„Pasiruoškite, mes ten einame ilgam“ –  taip prasidedant 2006 metams apie JAV užsienio politiką Vidurio Rytų atžvilgiu kalbėjo valstybės sekretorė Kondoliza Rais . Atrodo, kad neokonservatorių vyriausybei geopolitinės misijos vykdymas išties yra svarbiausias tikslas.

Prancūzijos prezidento rinkimai dar daugiau kaip po trijų mėnesių – balandžio 22-ąją, bet jau dabar tarp dviejų svarbiausių kandidatų į šį postą užvirė aštri kova. Tiesa, kairiųjų ir dešiniųjų pretendentai dar nekimba vienas kitam į atlapus. Greičiau žiniasklaida ir visuomenė juos narsto po kauliuką. Apie kai kuriuos dešiniųjų kandidato politinius ir asmeninius bruožus,  kovos metodus – politikos apžvalgininko Česlovo Iškausko įžvalgos.

Vieno žmogaus mirtis – tragedija, milijonų – statistika.

(Stalinas) 

Kol pasaulio visuomenė, sutelkusi dėmesį į Iraką, apgailestauja dėl vienam nusikaltėliui - buvusiam Irako prezidentui S. Huseinui - įvykdytos mirties bausmės, vakariniame Sudano regione – Darfūre – vykstantis ginkluotas konfliktas nuo 2003 m. jau nusinešė daugiau nei 400000 gyvybių,  du milijonai gyventojų turėjo palikti savo namus ir bėgti į kaimynines šalis, dar maždaug milijonas žmonių kasdien kenčia badą bei fizinę ir seksualinę prievartą.

Jau beveik trys dešimtmečiai, kai JAV užsienio politiką formuojantys strategai ir geopolitikai nesėkmingai mėgina išspręsti galvosūkį, kurio esmė – kaip į sau lojalių sąjungininkų gretas susigrąžinti Iraną. Nuo 1979 m. islamiškosios revoliucijos ši persų valstybė Vidurio Rytų regione vykdo JAV interesų neatitinkančią užsienio politiką – remia radikalius islamistus, siekia susilpninti Izraelio galią, bando destabilizuoti situaciją musulmoniškose Persijos įlankos valstybėse ir kt.

2006 m. gruodžio 21 d. mirė visų turkmėnų tėvas Saparmuratas Nijazovas. Ligi šiol visas pasaulis nesuko sau galvos dėl Turkmėnijos – su ja viskas buvo aišku: soste sėdi keistas (švelniai tariant) diktatorius, izoliavęs savo šalį nuo likusio pasaulio (ką jis vadino „pastoviu neutralitetu“) ir gyvenantis iš prekybos dujomis. Ir štai Turkmėnbašis mirė. Svarbiausias klausimas – kas toliau, kas užims jo vietą?

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).