„Pasiruoškite, mes ten einame ilgam“ –  taip prasidedant 2006 metams apie JAV užsienio politiką Vidurio Rytų atžvilgiu kalbėjo valstybės sekretorė Kondoliza Rais . Atrodo, kad neokonservatorių vyriausybei geopolitinės misijos vykdymas išties yra svarbiausias tikslas.

Prancūzijos prezidento rinkimai dar daugiau kaip po trijų mėnesių – balandžio 22-ąją, bet jau dabar tarp dviejų svarbiausių kandidatų į šį postą užvirė aštri kova. Tiesa, kairiųjų ir dešiniųjų pretendentai dar nekimba vienas kitam į atlapus. Greičiau žiniasklaida ir visuomenė juos narsto po kauliuką. Apie kai kuriuos dešiniųjų kandidato politinius ir asmeninius bruožus,  kovos metodus – politikos apžvalgininko Česlovo Iškausko įžvalgos.

Vieno žmogaus mirtis – tragedija, milijonų – statistika.

(Stalinas) 

Kol pasaulio visuomenė, sutelkusi dėmesį į Iraką, apgailestauja dėl vienam nusikaltėliui - buvusiam Irako prezidentui S. Huseinui - įvykdytos mirties bausmės, vakariniame Sudano regione – Darfūre – vykstantis ginkluotas konfliktas nuo 2003 m. jau nusinešė daugiau nei 400000 gyvybių,  du milijonai gyventojų turėjo palikti savo namus ir bėgti į kaimynines šalis, dar maždaug milijonas žmonių kasdien kenčia badą bei fizinę ir seksualinę prievartą.

Jau beveik trys dešimtmečiai, kai JAV užsienio politiką formuojantys strategai ir geopolitikai nesėkmingai mėgina išspręsti galvosūkį, kurio esmė – kaip į sau lojalių sąjungininkų gretas susigrąžinti Iraną. Nuo 1979 m. islamiškosios revoliucijos ši persų valstybė Vidurio Rytų regione vykdo JAV interesų neatitinkančią užsienio politiką – remia radikalius islamistus, siekia susilpninti Izraelio galią, bando destabilizuoti situaciją musulmoniškose Persijos įlankos valstybėse ir kt.

2006 m. gruodžio 21 d. mirė visų turkmėnų tėvas Saparmuratas Nijazovas. Ligi šiol visas pasaulis nesuko sau galvos dėl Turkmėnijos – su ja viskas buvo aišku: soste sėdi keistas (švelniai tariant) diktatorius, izoliavęs savo šalį nuo likusio pasaulio (ką jis vadino „pastoviu neutralitetu“) ir gyvenantis iš prekybos dujomis. Ir štai Turkmėnbašis mirė. Svarbiausias klausimas – kas toliau, kas užims jo vietą?

Saddamas Husseinas savo gyvenimą baigė kaip dažnas diktatorius – kartuvėse, lydimas pašaipių priešų šūksnių.

Ir slapta filmuojamas. Kad visas pasaulis įsitikintų: jis tikrai miręs. Tačiau praėjus savaitei po egzekucijos pasaulis ūžia tarsi bičių avilys, o S. Husseinas atrodo gyvas kaip niekada.

Tarptautinė narkomafija šiandien kontroliuoja kelių dešimčių valstybių vyriausybes, įtakoja svarbiausių politinių sprendimų priėmimo procesą, o finansinių srautų, aptarnaujančių tarptautinį narkotikų verslą – visų pirma opijaus verslą, kaip pelningiausią – apimtis sudaro pakankamai didelę visų pasaulio finansinių atsiskaitymų dalį.

Po kelias savaites trukusių ir jau pakankamai išsamiai aprašytų Minsko derybų su „Gazprom“ dėl naujos gamtinių dujų kainos atrodė, kad pasiektas susitarimas nuramino staiga, tačiau kažin ar netikėtai įsiplieskusias politines aistras, kurios, kaip minėjome praeitą savaitę, turėjo nemenkų panašumų su metų senumo Rusijos bei Ukrainos konfliktu dėl tų pačių dujų.

Baigiantis rytietiškiems Šuns metams, Iraką ir visą pasaulį sudrebino dvi naujienos, kurios tam tikra prasme susijusios. Gruodžio 30-ąją anksti ryte buvo pakartas Sadamas Huseinas. Įvertinus tai kaip pergalę, Vašingtone kalbama, kad JAV ketina padidinti savo karinį kontingentą Irake.

Atrodo, kad „Gazprom“ dujomis pašildoma Aleksandro Lukašenkos ekonominė ramybė gali baigtis jau pirmąją sekančių metų dieną, jei minėtajai Rusijos dujų gavybos bei tiekimo monopolininkei pavyks įgyvendinti savo perspėjimus Minskui, kurių pastarasis iki šiol apsimeta nepastebįs.

2006 metais vėl mažėjo Vakarų įtaka pasaulyje. Priežastys įvairios. Sparčiai auga dviejų Azijos galiūnų – Kinijos ir Indijos – ūkiai ir noras, kad jų vaidmuo pasaulyje atitiktų gyventojų skaičių ir ūkio galią. Šios šalys paprastai nesiūlo savų iniciatyvų, bet vis atviriau kritikuoja jiems nepriimtinus kitų šalių projektus. Didėja ir kitų besivystančių šalių politinis sąmoningumas, kai kuriais atžvilgiais primenantis šeštojo ir septintojo dešimtmečio antikolonialistines nuotaikas.

2006 m. Balkanams reikšmingi vienu įvykiu – Juodkalnija tapo dar viena nepriklausoma valstybe regione, atsiskyrusi nuo Serbijos. Šis įvykis pažymėjo tolesnį buvusios Jugoslavijos valstybės irimą, prasidėjusį XX a. 10 dešimtmetyje ir pagarsėjusį kruvinais konfliktais.

Kalėdos ir Naujieji metai yra stebuklų metas, kai išsipildo pačios netikėčiausios svajonės. www.geopolitika.lt irgi turi savo naivių geopolitinių svajonių :) Mes linkime, kad nesipyktų musulmonų ir krikščionių pasauliai, Pakistanas baigtų ginčus su Indija dėl Kašmyro, Korėja pagaliau taptų vieninga valstybe, Irake įsivyrautų taika, o Afganistanas iš failed state (žlugusi valstybė) virstų išsivysčiusia šalimi. Labai norėtume, kad Rusija rūpintųsi labiau savo valstybės vidaus reikalais bei demokratijos stiprinimu ir kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis vietoj geopolitinių kovų planavimo užsiimtų ekologinėmis Žemės problemomis bei kelionės į Marsą organizavimu. Tačiau pasaulio keitimas prasideda nuo savęs ir savo požiūrio keitimo, todėl būkime visi truputį geresni, ir pasaulis turėtų tapti jaukesne vieta gyventi :)

Taikių ir linksmų Šventų Kalėdų ir sėkmingų artėjančių Naujųjų metų Jums linki www.geopolitika.lt kolektyvas!

Pastaruosius kelis dešimtmečius sparčiai auganti ekonomika privertė Kiniją susidurti su nauja energetinio saugumo problema. Kinijos ekonomika, o kartu ir paties politinio režimo stabilumas neišvengiamai tampa vis labiau priklausomas nuo energetinių išteklių importo. Siekdamas mažinti priklausomybę nuo nestabilių Vidurio Rytų bei importuotoju iš eksportuotojo virstančio pietryčių Azijos regiono, Pekinas yra priverstas vykdyti aktyvią naftos importo diversifikavimo politiką.

Kai pakankamai ilgas politinis Europos Sąjungos (ES) flirtas su Turkija daugiau nei prieš metus įgavo realias derybines formas, Ankaroje ir Stambule vyko masinis džiaugsmo protrūkis, o vietos politikai jautėsi pasiekę svarbų valstybės raidos tikslą. ES lyderiai taip pat skelbė optimistiškas politines deklaracijas apie ilgalaikę Sąjungos plėtros perspektyvą, paremtą ekonominės ir geopolitinės ES įtakos tvirtinimu regione, apie kurį anksčiau europiečiai galėjo tik pasvajoti.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).