Jeigu pažiūrėti į žemėlapį, tai greitai tampa aišku, kad Baltarusija yra (tiksliau – būtų) svarbi Baltijos ir Juodosios jūros valstybių lanko grandis. Visiems gerai žinoma, kad pastarasis lankas yra arba demokratinių, arba euroatlantiškai orientuotų valstybių darinys. Šiame kontekste autoritarinė Baltarusija, skelbianti NATO vienu iš pagrindinių savo priešų, ryškiai iškrenta iš bendro vaizdo. Tačiau tai dar nereiškia, kad situacija yra beviltiška.

Tikriausiai dar ilgai nepaaiškės, kas 2005 m. gegužės 12-13 d. įvyko nedideliame Uzbekistano mieste Andižane, esančiame maištingame Ferganos slėnyje. Tuo tarpu neatsakytų klausimų apie šį įvykį yra labai daug, pradedant nuo to, kas buvo maišto (jeigu galima taip pasakyti) organizatoriai ir baigiant aukų skaičiumi. Uzbekistano prezidentas griežtai nesutiko su tarptautinio tyrimo galimybe.

Kas ta Baltarusija?

Baltarusija – valstybė, galinti pasigirti strategine geopolitine padėtimi, bet pastarųjų metų politiniai šalies sprendimai verčia susimąstyti, ar Baltarusija sugeba išnaudoti savo kaip tarpininkės tarp Europos ir Rusijos privalumus, ar klimpsta į priklausomybės nuo Rusijos liūną. Tuo labiau, kad Baltarusijos padėtis ganėtinai neaiški nuo pat jos kaip valstybės susikūrimo. Kodėl?

Centrinė Azija yra geopolitiškai ir geoekonomiškai svarbus regionas, kamuojamas įvairių vidinių problemų. Išoriniam pasauliui jis yra pakankamai uždaras, kas veda prie to, kad Centrinės Azijos įvykiai dažnai yra vertinami arba per daug paviršutiniškai, arba iš viso netikslingai. Dėl to verta atidžiau pažvelgti į vidines regiono problemas ir detaliau aptarti jo išorinę reikšmę, ypač turint omenyje ne taip seniai įvykusią „tulpių revoliuciją“ Kirgizijoje ir kruvinus įvykius Andižane (Uzbekistanas).

Šiandien politiniame diskurse galutinai įsitvirtino „spalvotų revoliucijų“ terminas, kuris vartojamas, siekiant apibūdinti įvykius Serbijoje, Ukrainoje, Gruzijoje, Kirgizijoje. „Spalvotos revoliucijos“ daugiau yra NVS erdvės reiškinys ir reikalauja atsargios bei kruopščios teorinės, praktinės analizės. Be to, šiandien jau ima ryškėti šio fenomeno destabilizuojančios pasekmės likusiam pasauliui.

 Ar „spalvotos revoliucijos“ yra revoliucijos?

 Visų pirma, būtina pasakyti kad „spalvotų revoliucijų“ reiškinio teorija ir praktika ne visai atitinka viena kitą.

Sunku suprasti ir paaiškinti atitinkamos visuomenės elgesį bei požiūrį, neįsigilinus į tos šalies politinę kultūrą. Politinė kultūra yra neatskiriamas bendrosios kultūros aspektas ir apskritai socialinio gyvenimo dalis. Politinė kultūra yra subjektyvioji politikos sritis, suteikianti prasmę įvykiams politiniame šalies gyvenime, tarpusavyje susieja politinius institutus.

 Kas yra politinė kultūra?

Politinė kultūra yra sudedamoji politinės sistemos dalis, kuri padeda užtikrinti politinės sistemos stabilumą.

Kiek mažiau nei prieš du dešimtmečius, Vidurio ir Rytų Europos (VRE) regionas buvo atsidūręs beveik viso, politika besidominčio, pasaulio dėmesio centre. Vengrijoje, tuometinėje Čekoslovakijoje, Lenkijoje, prie Sovietų Sąjungos (SSRS) prijungtose Pabaltijo respublikose bei kitose komunistinio lagerio šalyse vyko perėjimo į demokratiją procesai, daugelyje jų vėliau sėkmingai peraugę į demokratizaciją. Po kurio laiko netgi politikos moksle išsivystė nauja tranzitologijos studijų banga, kurios pagrindiniu objektu buvo savaip išskirtinis VRE šalių kelias iš autoritarinio režimo demokratinių politinių sistemų link.

Kirgizija yra beprecedentis pavyzdys Centrinėje Azijoje kaip valstybės, kuri patiria svarbius pokyčius savo politiniame bei socialiniame gyvenime, 2005 m. pavasarį pašalinus prezidentą Askarą Akajevą. Po 2005 m. vasario mėn. parlamento rinkimų kilusi protestų ir neramumų banga, per kurią buvo sugriautas A. Akajevo autoritarinis ir korumpuotas režimas, buvo pavadinta „tulpių revoliucija“. „Tulpių revoliucijos“ terminą pavartojo pats buvęs Kirgizijos prezidentas savo kalboje, perspėdamas, kad jokia „spalvotoji revoliucija“ Kirgizijoje neįvyks. Šis terminas asocijuojasi su „rožine“ Gruzijoje ir „oranžine“ revoliucija Ukrainoje. Kirgizijoje, kaip ir Gruzijoje bei Ukrainoje, ilgą laiką valdę prezidentai, apkaltinti korupcija ir autoritarizmu, buvo nuversti visuotinio pasipriešinimo.

Kaspijos jūra^* tampa geopolitinių įvykių epicentru. Žinoma, šie procesai susiję daugiausiai su milžiniškais energijos ištekliais, kurie slypi arba didžiausio pasaulio ežero dugne, arba tranzitu per jį nusitęsia iš pietų į šiaurę ir iš rytų į vakarus, ir turi toli gražu ne vien regioninę reikšmę. Įdomu, kad savo interesus į Kaspijos jūros išteklius demonstruoja ir Lietuva...

Po Sovietų Sąjungos žlugimo, Vidurinės, arba kaip dabar vadinama, Centrinės Azijos valstybės buvo pasmerktos tapti kol kas dar vangaus geopolitinio žaidimo, kuris neišvengiamai turėjo atsirasti šiame regione tarp Rusijos, Kinijos ir JAV, įkaitais. Šiame žaidime kol kas nėra atviro konfrontavimo ir pirmiausia todėl, kad minėtos didžiosios valstybės jame remiasi nevienodom paskatom.

1994 m. liepos mėn., Baltarusijos prezidentu išrinkus Aleksandrą Lukašenką, vos keletą metų gyvavusi naujoji šios valstybės tarptautinė orientacija ėmė keisti kryptį: vietoje orientacijos į „Vakarus“, iš esmės pasirinkta „Rytų“ kryptis. Tokiu būdu, silpstant A. Lukašenkos vadovaujamos Baltarusijos ryšiams su demokratiškuoju Vakarų pasauliu, bene pagrindiniu šios valstybės užsienio politikos prioritetu tapo glaudžių santykių palaikymas su SSRS teisių perėmėja – Rusija.

Rugpjūčio ir rugsėjo sandūroje – atsitiktinai ar ne – sutampa keletas reikšmingų posovietinei erdvei datų ir įvykių, kurie vienaip iliustruoja Rusijos geopolitinių interesų mastus.

Pasibaigus Šaltajam karui, Centrinė Azija tapo vienu permainingiausių ir neramiausių regionų pasaulyje. Lordas Džordžas Robertsonas – NATO generalinis sekretorius – šį regioną pavadino „garantuota nestabilumo tiekimo grandine“. Kaip pastebėjo akademikas Džeremis Blackas, šis regionas yra iš tų pasaulio regionų, kuris gali lengvai būti sugriebtas politinės ir/ar karinės krizės dėl vidinio nestabilumo bei socialinių-ekonominių problemų regiono valstybių viduje. Centrinės Azijos regioną sudaro penkios valstybės: Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikija, Turkmėnija ir Uzbekija, kurios XX a. 10 dešimtmečio pradžioje, suirus Sovietų Sąjungai, atgavo nepriklausomybę.

Skaudi netektis

Tragiška Lietuvos diplomato Vytauto Pociūno mirtis Baltarusijoje sukėlė daug klausimų. Remiantis oficialia kaimyninės šalies pareigūnų versija, konsulato darbuotojas žuvo per nelaimingą atsitikimą, iškritęs iš devinto viešbučio aukšto. Prieš tai jis esą vartojo alkoholio.

Tačiau Lietuvoje tebesvarstoma, kad diplomatas galėjo tapti slaptųjų Baltarusijos ar Rusijos tarnybų auka. LNK televizijos Žinių tarnyba, remdamasi neoficialiais šaltiniais, pranešė apie įdūrimą, aptiktą ant pareigūno kūno, dėl kurio kilmės ekspertai kol kas nesutaria.

Diskusijos dėl Rusijos-Kinijos santykių nerimsta pasaulyje ir pritraukia vis didesnį ekspertų bei politikų dėmesį. Šiuos santykius galima vertinti, žiūrint per ekonomiką, tarptautinės politikos realistinę perspektyvą ir geopolitinę prieigą. Perėjimas nuo vieno analizės būdo prie kito padeda atskleisti praktiškai visą Rusijos-Kinijos partnerystės, jeigu ją taip galima pavadinti, esmę. Šiame kontekste geopolitika, galbūt, leidžia pažvelgti į klausimą iš pačių supratimo gelmių.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).