Kirgizija yra beprecedentis pavyzdys Centrinėje Azijoje kaip valstybės, kuri patiria svarbius pokyčius savo politiniame bei socialiniame gyvenime, 2005 m. pavasarį pašalinus prezidentą Askarą Akajevą. Po 2005 m. vasario mėn. parlamento rinkimų kilusi protestų ir neramumų banga, per kurią buvo sugriautas A. Akajevo autoritarinis ir korumpuotas režimas, buvo pavadinta „tulpių revoliucija“. „Tulpių revoliucijos“ terminą pavartojo pats buvęs Kirgizijos prezidentas savo kalboje, perspėdamas, kad jokia „spalvotoji revoliucija“ Kirgizijoje neįvyks. Šis terminas asocijuojasi su „rožine“ Gruzijoje ir „oranžine“ revoliucija Ukrainoje. Kirgizijoje, kaip ir Gruzijoje bei Ukrainoje, ilgą laiką valdę prezidentai, apkaltinti korupcija ir autoritarizmu, buvo nuversti visuotinio pasipriešinimo.

Kaspijos jūra^* tampa geopolitinių įvykių epicentru. Žinoma, šie procesai susiję daugiausiai su milžiniškais energijos ištekliais, kurie slypi arba didžiausio pasaulio ežero dugne, arba tranzitu per jį nusitęsia iš pietų į šiaurę ir iš rytų į vakarus, ir turi toli gražu ne vien regioninę reikšmę. Įdomu, kad savo interesus į Kaspijos jūros išteklius demonstruoja ir Lietuva...

Po Sovietų Sąjungos žlugimo, Vidurinės, arba kaip dabar vadinama, Centrinės Azijos valstybės buvo pasmerktos tapti kol kas dar vangaus geopolitinio žaidimo, kuris neišvengiamai turėjo atsirasti šiame regione tarp Rusijos, Kinijos ir JAV, įkaitais. Šiame žaidime kol kas nėra atviro konfrontavimo ir pirmiausia todėl, kad minėtos didžiosios valstybės jame remiasi nevienodom paskatom.

1994 m. liepos mėn., Baltarusijos prezidentu išrinkus Aleksandrą Lukašenką, vos keletą metų gyvavusi naujoji šios valstybės tarptautinė orientacija ėmė keisti kryptį: vietoje orientacijos į „Vakarus“, iš esmės pasirinkta „Rytų“ kryptis. Tokiu būdu, silpstant A. Lukašenkos vadovaujamos Baltarusijos ryšiams su demokratiškuoju Vakarų pasauliu, bene pagrindiniu šios valstybės užsienio politikos prioritetu tapo glaudžių santykių palaikymas su SSRS teisių perėmėja – Rusija.

Rugpjūčio ir rugsėjo sandūroje – atsitiktinai ar ne – sutampa keletas reikšmingų posovietinei erdvei datų ir įvykių, kurie vienaip iliustruoja Rusijos geopolitinių interesų mastus.

Pasibaigus Šaltajam karui, Centrinė Azija tapo vienu permainingiausių ir neramiausių regionų pasaulyje. Lordas Džordžas Robertsonas – NATO generalinis sekretorius – šį regioną pavadino „garantuota nestabilumo tiekimo grandine“. Kaip pastebėjo akademikas Džeremis Blackas, šis regionas yra iš tų pasaulio regionų, kuris gali lengvai būti sugriebtas politinės ir/ar karinės krizės dėl vidinio nestabilumo bei socialinių-ekonominių problemų regiono valstybių viduje. Centrinės Azijos regioną sudaro penkios valstybės: Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikija, Turkmėnija ir Uzbekija, kurios XX a. 10 dešimtmečio pradžioje, suirus Sovietų Sąjungai, atgavo nepriklausomybę.

Skaudi netektis

Tragiška Lietuvos diplomato Vytauto Pociūno mirtis Baltarusijoje sukėlė daug klausimų. Remiantis oficialia kaimyninės šalies pareigūnų versija, konsulato darbuotojas žuvo per nelaimingą atsitikimą, iškritęs iš devinto viešbučio aukšto. Prieš tai jis esą vartojo alkoholio.

Tačiau Lietuvoje tebesvarstoma, kad diplomatas galėjo tapti slaptųjų Baltarusijos ar Rusijos tarnybų auka. LNK televizijos Žinių tarnyba, remdamasi neoficialiais šaltiniais, pranešė apie įdūrimą, aptiktą ant pareigūno kūno, dėl kurio kilmės ekspertai kol kas nesutaria.

Diskusijos dėl Rusijos-Kinijos santykių nerimsta pasaulyje ir pritraukia vis didesnį ekspertų bei politikų dėmesį. Šiuos santykius galima vertinti, žiūrint per ekonomiką, tarptautinės politikos realistinę perspektyvą ir geopolitinę prieigą. Perėjimas nuo vieno analizės būdo prie kito padeda atskleisti praktiškai visą Rusijos-Kinijos partnerystės, jeigu ją taip galima pavadinti, esmę. Šiame kontekste geopolitika, galbūt, leidžia pažvelgti į klausimą iš pačių supratimo gelmių.

Rugpjūčio 19 d. Irano Islamo Respublikoje prasidėjo karinės pratybos, kuriomis persų valdantysis elitas stengiasi vidaus ir užsienio auditorijai pademonstruoti režimo tvirtumą. Įdomu, jog pratybos vyksta būtent tuo metu, kai situacija Vidurio Rytų regione itin nestabili, o įtampa tarptautinėje arenoje dėl Irano branduolinės programos auga.

Remiantis persų naujienų agentūra „IRNA“, prasidėjusios pratybos, kurios turėtų trukti keletą savaičių, yra didžiausios karinės pratybos pastaraisiais metais.

Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvili ne pirmą kartą siunčia savo kovinius būrius į Gruzijos kalnų sritį Svanetiją. Dar pirmaisiais savo prezidentavimo metais, kai pasaulis su nerimu laukė jauno ir energingo nugalėtojo revanšo Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, Tbilisis įvykdė žaibišką ir ne itin pastebėtą operaciją užsimetusioje ir užmirštoje Gruzijos provincijoje, kurioje pačiu feodališkiausiu būdu valdė Omechi Aprasidze šeima. Tėvą ir jo sūnų vadino kriminaliniais autoritetais, bet tai buvo greičiausiai dėl aiškumo, svetimiems, nesugebantiems pajausti tikrojo gruziniškojo viduramžiško aromato, lyg draustinyje išsilaikiusio Svano kalnuose. Šiuose kraštuose niekada nebuvo nė jokios valdžios, išskyrus keletą tokių šeimų, kėlusių siaubą ateiviams ir įkvepiančių pagarbą saviems.

Centrinės Azijos regioną sudaro penkios valstybės: Kazachstanas, Kirgizija, Uzbekija, Tadžikija ir Turkmėnija. Šio regiono valstybė Tadžikija taip pat ribojasi su Afganistanu ir Kinija. Tadžikija, kaip ir kitos regiono valstybės, yra buvusi SSRS „broliška respublika“.

Rusijos pasienio apsaugos patrulinis laivas apšaudė Japonijos žvejybinį laivą. Incidento metu žuvo 35 metų japonų žvejys Mitsuhiro Morita. Rusija dėl incidento kaltina Japoniją, kuri esą aplaidžiai žiūri į vadinamųjų Šiaurinių teritorijų gyventojus, kurie žvejodami pažeidžia Rusijos-Japonijos sieną. Bet pagrindinė problema – minėtoji siena nėra aiškiai delimituota. Nežiūrint į visas dvišales ir daugiašales Rusijos ir Japonijos sutartis, galutinio sprendimo dėl salų priklausymo vienai ar kitai valstybei nėra priimta.

Nepaisant oficialaus mito apie „tarybinę liaudį, kaip apie naują žmogišką bendriją“, eilinis RSFR gyventojas, lankydamasis Pabaltijo respublikose, jautėsi lyg ne savo kailyje. Šį jausmą jam buvo sunku paaiškinti. Paprastai visi vertė kaltę menamam pasipūtimui ir vietos gyventojų atšiaurumui viduje suprasdami, kad priežastis visai ne ta. Toks diskomfortas erzino tarybinį rusą, kuris, atvirkščiai, puikiai jautėsi Kaukazo ir Vidurinės Azijos respublikose, net neįtardamas, kad atsakymas slypi būtent šiame palyginime.

Turkija ilgą laikotarpį buvo viena svarbiausių JAV sąjungininkių, o Šaltojo karo pabaiga ir sovietų grėsmės išnykimas vertė Vašingtoną iš naujo įvertinti Turkijos svarbą jos užsienio ir saugumo politikoje. Turkijos-JAV partnerystė buvo toliau vystoma nauju pagrindu, kas buvo ir išliko svarbu ne tik pačiai Turkijai, bet ir JAV.

Juodosios jūros regionas yra geopolitiškai svarbi erdvė, kuri yra reikšminga jau pati savaime ir santykyje su kitomis erdvėmis, būtent su Pietų Kaukazu (taip pat Centrine Azija) ir Rytų Europa. Tam, kad būtų galima suprasti šio regiono svarbos esmę, reikėtų išskirti esminius taškus-klausimus, kurių sprendimas turi globalią reikšmę.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).