Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvili ne pirmą kartą siunčia savo kovinius būrius į Gruzijos kalnų sritį Svanetiją. Dar pirmaisiais savo prezidentavimo metais, kai pasaulis su nerimu laukė jauno ir energingo nugalėtojo revanšo Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, Tbilisis įvykdė žaibišką ir ne itin pastebėtą operaciją užsimetusioje ir užmirštoje Gruzijos provincijoje, kurioje pačiu feodališkiausiu būdu valdė Omechi Aprasidze šeima. Tėvą ir jo sūnų vadino kriminaliniais autoritetais, bet tai buvo greičiausiai dėl aiškumo, svetimiems, nesugebantiems pajausti tikrojo gruziniškojo viduramžiško aromato, lyg draustinyje išsilaikiusio Svano kalnuose. Šiuose kraštuose niekada nebuvo nė jokios valdžios, išskyrus keletą tokių šeimų, kėlusių siaubą ateiviams ir įkvepiančių pagarbą saviems.

Centrinės Azijos regioną sudaro penkios valstybės: Kazachstanas, Kirgizija, Uzbekija, Tadžikija ir Turkmėnija. Šio regiono valstybė Tadžikija taip pat ribojasi su Afganistanu ir Kinija. Tadžikija, kaip ir kitos regiono valstybės, yra buvusi SSRS „broliška respublika“.

Rusijos pasienio apsaugos patrulinis laivas apšaudė Japonijos žvejybinį laivą. Incidento metu žuvo 35 metų japonų žvejys Mitsuhiro Morita. Rusija dėl incidento kaltina Japoniją, kuri esą aplaidžiai žiūri į vadinamųjų Šiaurinių teritorijų gyventojus, kurie žvejodami pažeidžia Rusijos-Japonijos sieną. Bet pagrindinė problema – minėtoji siena nėra aiškiai delimituota. Nežiūrint į visas dvišales ir daugiašales Rusijos ir Japonijos sutartis, galutinio sprendimo dėl salų priklausymo vienai ar kitai valstybei nėra priimta.

Nepaisant oficialaus mito apie „tarybinę liaudį, kaip apie naują žmogišką bendriją“, eilinis RSFR gyventojas, lankydamasis Pabaltijo respublikose, jautėsi lyg ne savo kailyje. Šį jausmą jam buvo sunku paaiškinti. Paprastai visi vertė kaltę menamam pasipūtimui ir vietos gyventojų atšiaurumui viduje suprasdami, kad priežastis visai ne ta. Toks diskomfortas erzino tarybinį rusą, kuris, atvirkščiai, puikiai jautėsi Kaukazo ir Vidurinės Azijos respublikose, net neįtardamas, kad atsakymas slypi būtent šiame palyginime.

Turkija ilgą laikotarpį buvo viena svarbiausių JAV sąjungininkių, o Šaltojo karo pabaiga ir sovietų grėsmės išnykimas vertė Vašingtoną iš naujo įvertinti Turkijos svarbą jos užsienio ir saugumo politikoje. Turkijos-JAV partnerystė buvo toliau vystoma nauju pagrindu, kas buvo ir išliko svarbu ne tik pačiai Turkijai, bet ir JAV.

Juodosios jūros regionas yra geopolitiškai svarbi erdvė, kuri yra reikšminga jau pati savaime ir santykyje su kitomis erdvėmis, būtent su Pietų Kaukazu (taip pat Centrine Azija) ir Rytų Europa. Tam, kad būtų galima suprasti šio regiono svarbos esmę, reikėtų išskirti esminius taškus-klausimus, kurių sprendimas turi globalią reikšmę.

„Izraelis turi teisę egzistuoti ir gintis, tačiau bombarduoti namus, kelius ir gamyklas, žudyti šimtus civilių gyventojų – tai jau gerokai daugiau nei pasipiktinimas ir kerštas už įžeidimus“, – teigia Izraelio veiksmų priešininkai. Izraelis turi savų argumentų.

Kalbant apie Lietuvos-Lenkijos strateginės partnerystės perspektyvas, būtina pažymėti, kad šių dvišalių santykių raidos kontūrus įvardinti nėra lengva. Pagrindine to priežastimi galima laikyti jau nuo strateginio bendradarbiavimo pradžios vyravusius akivaizdžiai asimetrinius abiejų valstybių ekonominės, politinės, karinės ir kt. galios parametrus, kurių pagrindu, kintančio regioninio galios balanso ir sunkiai nuspėjamos kitų tarptautinės sistemos procesų įtakos šių valstybių santykių raidai, objektyviai yra galimi įvairūs Lietuvos ir Lenkijos strateginės sąveikos kaitos scenarijai.

Įmantri Ukrainos krizės istorija tarsi specialiai skirta studijuoti vieną dar neištirtą demokratijos savybę: kiekvieną personažą, kuris priverstas gyventi pagal jos įstatymus, ji paverčia komišku tuo labiau, kuo mažiau tas personažas myli šią demokratiją.

Praktinis patyrimas sako ten, kur valdžios vertikalę galima pastatyti net ir po revoliucijos, ji pastatoma, nesvarbu su kokiomis demokratinėmis vėliavomis prie pergalės triumfo atėjo nugalėtojas.

Kuba laukdama apmirė, Majamis džiūgauja, Vašingtonas iš apdulkėjusių spintų traukia senus strateginius planus. Pranešimuose iš Havanos kalbama tik apie laikiną valdžios perdavimą septyniasdešimt penkerių sulaukusiam Rauliui Kastro, kol jo septyniasdešimt devynerių brolis Fidelis gydysis po žarnyno operacijos. Tačiau akivaizdu, kad istorinės reikšmės procesas – valdžios saloje pasikeitimas - prasidėjo.

2001 m. birželio 15 d. keturios Vidurio Azijos valstybės (Kazachstanas, Kirgizija, Turkmėnija ir Tadžikistanas), Rusija ir Kinija Šanchajuje pasirašė sutartį, kuria įsteigtas naujas struktūrinis regioninis darinys – Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija (ŠBO). Remiantis oficialia retorika, šiuo žingsniu siekta įtvirtinti keletą ankstesnių daugiašalių susitarimų, susijusių su minėtų valstybių „bendru siekiu“ – stiprinti valstybinių sienų apsaugą, vystyti bendradarbiavimą „trijų grėsmių“ (terorizmo, separatizmo ir ekstremizmo) prevencijos srityje, siekti bendrų ekonominių tikslų, tokių kaip regioninės prekybos vystymas, investicijų į nacionalinius ūkius skatinimas, realizavimo ir kt.

Žvelgiant iš geopolitinės perspektyvos, glaudi dvišalė Rusijos ir Baltarusijos sąveikos perspektyva atrodo pagrįsta. Remiantis vienu iš garsiausių šių dienų geopolitikos teoretikų S. Cohane‘u, tiek Rusija, tiek Baltarusija priklauso tai pačiai geopolitinei zonai – heartlandui. Tai savo ruožtu kuria palyginti didelio šių valstybių artumo galimybę tiek plačiąja (geopolitine), tiek siaurąja (geoekonomine, geoenergetine, geokultūrine ar geostrategine) prasme.

Libanas šluojamas nuo žemės paviršiaus, ir šalies bombardavimas tapo tokiu pat įprastiniu žinių objektu, kaip karas Irake.

Greitai konfliktas vargu ar baigsis. Abiejų šalių – Izraelio Ir „Hezbolla“ reikalavimai yra nesutaikomi, nusileisti nenori niekas. Atrodo, jog karas vyksta už išlikimą. Valentino Mitės komentaras.

Šaltojo karo pabaiga ir prasidėję dezintegraciniai procesai Sovietų Sąjungoje atvėrė galimybės Šiaurės šalims aktyviai įsitraukti į naujai susikūrusių Baltijos valstybių problemų sprendimą, o taip pat atvėrė galimybę šių šalių glaudesniam bendradarbiavimui. Apskritai, SSRS žlugimas atvėrė duris Šiaurės šalims veikti nepriklausomai nuo Baltijos valstybių, iškilusių kaip pagrindinė veikimo erdvė. Po nepavykusio pučo Maskvoje, Danija ir Islandija pripažino Baltijos valstybes 1991 m (pirmosios, pripažinusios šias valstybes). 1993 – 1994 m., išvedus Rusijos karinius dalinius iš Baltijos valstybių teritorijos, išorinis spaudimas Šiaurės šalių politikai šių valstybių atžvilgiu dar labiau sumažėjo.

Iš tikrųjų net nėra ypatingai svarbu, ar Šamilio Basajevo mirtis yra Rusijos specialiųjų tarnybų paruoštos operacijos, ar visiškai atsitiktinio sprogimo rezultatas. Jo mirtis yra simbolinė, dabartinės situacijos Čečėnijoje atspindys, kurios šaknų reikia ieškoti tolimoje ir artimoje istorijoje.

Daug žmonių pasisakė Š. Basajevo mirties tema, pradedant nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir baigiant Maskvos Helsinkio grupės pirmininke Liudmila Aleksejeva. Pažymėtina, kad ji apie Š. Basajevo žūtį pasakė taip: „Būtų puiku (шикарно), jeigu jį pagautų ir teistų. Tačiau tai yra tas retas atvejis, kada žinią dėl žmogaus mirties pasitinki su pasitenkinimu“.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).