Sunkumų patiriančiai Europos ekonomikai, atrodo, gali būti mestas dar vienas gelbėjimosi ratas. Greta iki šiol taikytų Europos gelbėjimo nuo naujos ekonominės krizės būdų (vis augančio Europos finansinio stabilumo fondo, ES pastangų didinti Sąjungos šalių obligacijų patrauklumą tarptautinėse vertybinių popierių rinkose, naujų investicijų bei rinkų ES gaminamai produkcijai paieška Rusijoje, Kinijoje ir t. t.) ketinama pradėti taikyti ir dar vieną svarbią priemonę.

JAV aktyvina naujosios – Ramiojo vandenyno – pasaulio tvarkos, kurioje Europa ir Rusija nebebūtų pagrindinės žaidėjos, kūrimo procesą. Ar Rusija ir Europa pasirengusios apginti savo teises į vadovaujantį vaidmenį būsimoje pasaulinėje sanklodoje?

Kalbėti apie krizes, nesvarbu, kokio pobūdžio, dažniausiai reiškia kalbėti apie ko nors pasikėsinimą į stabilumą ir gyvybingumą. Tai iš esmės lemia neigiamą krizės sukeliamų nepageidautinų padarinių vertinimą. Tačiau ar politinė, ekonominė, socialinė arba kitokio pobūdžio krizė būtinai reiškia tik ko nors praradimą? Galbūt galima kalbėti ir apie paskatą atsirasti kam nors naujam vertingam, siekiamam ir sunkiai įgyvendinamam iki krizės?

Tuo metu, kai Rusijos premjeras V. Putinas pasuko į Kiniją, siekdamas sustiprinti ekonominius ryšius su Pekinu, ir ragina sukurti Eurazijos sąjungą, kai kam primenančią SSRS, kita beveik trejus metus egzistuojanti iniciatyva, atrodo, blėsta. Tai parodė Varšuvoje vykęs Europos Sąjungos Rytų partnerystės programoje (RPP) dalyvaujančių šalių vadovų susitikimas, iš kurio demonstratyviai pasitraukė Baltarusijos delegacija.

Visa Europa gaudžia, sužinojusi apie sustiprintą Danijos sienų kontrolę, kurią vyriausybė įvedė nuo liepos 5 dienos. Vieni ją smerkia, reikalaudami Europos teismo, kiti vertina abejingai, na, o treti – tuo apžvalgininkai nė kiek neabejoja – ja pasinaudos kaip precedentu svarstyti savo šalių prisijungimo prie Šengeno sutarties sąlygas. Pasak vokiško „The Financial Times“, čia jau kvepia Europos integracijos idėjos laidotuvėmis.

Europos kaimynystės politika yra viena naujausių ir prieštaringiausių Europos Sąjungos užsienio politikų. Suformuluota kaip atsakas į tuomet atplūstančią didžiąją Europos Sąjungos plėtros bangą (big bang 2004), ji ne tik apibrėžė ES kaimynystės sferą, bet ir nustatė geopolitines ir kultūrines ES plėtros ribas.

Europos Sąjungos vaidmuo tarptautinėje politikos arenoje yra spėjusių pasenti, bet vis dar neišsemiamų akademinių ir politinių diskusijų tema. Vieni jai prikaišioja nepajėgumą ir neryžtingumą veikti kaip pasaulinio masto jėga, vadindami ją „ekonominiu gigantu, bet politiniu nykštuku“, nesugebančiu kalbėti „vienu balsu“ ir „neturinčiu savo telefono numerio“, kiti, jos silpnybes paversdami „dorybėmis“, sugalvojo daugybę įdomių terminų.

Rytų partnerystės programos idėją 2008 m. pasiūlė Lenkija ir Švedija. 2009 m. gegužės 7 d. Prahoje vykusiame ES ir rytinių jos kaimynių (išskyrus Rusiją) vadovų susitikime Rytų partnerystės iniciatyva bei jos programa buvo oficialiai patvirtinta ir pavadinta tiesiog Rytų partneryste. Šios partnerystės tikslas – suformuluoti aiškią santykių plėtojimo su rytiniais kaimynais – strategiją ir sukurti sąlygas, būtinas ekonominei ir iš dalies politinei ES bei šalių partnerių integracijai pagreitinti.

Santrumpa BRIC yra viena dažniausių, kai kalbama apie besivystančias šalis ir būsimas pasaulio ekonomikos lyderes – Braziliją, Rusiją, Indiją ir Kiniją. Šalia šios santrumpos paminėtinos dar mažiausiai trys – VISTA, CIVETS ir N-11. Šie šalių susivienijimai sukurti norint peržengti BRIC grupės ribas ir įtraukti tas valstybes, kurios ateityje pirmaujančioms besivystančioms šalims ims lipti ant kulnų.

„Mūsų susitikime turėtų būti paskelbtas ambicingas Veiksmų planas – pabrėžiu – Veiksmų! – ir jis turi tapti vadovu į ESBO ateitį“, – Kazachstano sostinėje Astanoje pernai gruodį kalbėjo Europos Sąjungos (ES) prezidentas Hermanas Van Rompuy. Šie žodžiai buvo pasakyti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) vadovų susitikime, surengtame po daugiau kaip dešimties metų pertraukos.

2004 metai buvo vieni reikšmingiausių naujausioje trijų Baltijos šalių istorijoje. Tais metais Lietuva, Latvija ir Estija tapo visavertėmis NATO ir Europos Sąjungos narėmis. Galima sakyti, kad tai buvo simbolinis sugrįžimas į „tikrąją Europą“ – ne geografine, o politine ir ekonomine prasme. Tačiau ar tai tikrai buvo visavertis grįžimas į kadaise dėl sovietinės okupacijos prarastą europinę šeimą? Šiandien vienareikšmiai atsakyti į šį klausimą gana sunku.

Su Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartimi prasidėjusi fenomenali Europos integracija pateisino ir tikriausiai viršijo tuometinius vieningos Europos šalininkų lūkesčius. Tačiau, nors šiuo metu Europa nepalyginti saugesnė ir vieningesnė nei prieš penkis dešimtmečius, pasigirsta kritikos dėl stringančios ES plėtros ar jos ateities perspektyvų.

2010 m. lapkričio pabaigoje įvykusiame NATO vadovų susitikime Lisabonoje buvo patvirtinta nauja Aljanso strateginė koncepcija. Dėmesio yra verti keli principiniai jos momentai.

Pirma, po operacijos prieš Jugoslaviją 1999 m. NATO buvo nuolat kritikuojama už nepagrįstą savarankiškumą, tai yra JT pozicijos nepaisymą.

NATO generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno vizitą Tbilisyje šių metų rugsėjo 30–spalio 1 dienomis galima laikyti simboliniu. Tąkart organizacijos vadovas per susitikimą su Gruzijos parlamento nariais pareiškė, kad sprendimas, priimtas 2008 m. NATO vadovų susitikime Bukarešte, tebegalioja. Aljanso durys, pasak jo, Gruzijai tebėra atviros. Ši valstybė bus priimta į Aljansą, jei pati to panorės ir jei įvykdys visus narystei šioje organizacijoje keliamus reikalavimus.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).