Prieš kurį laiką JAV Valstybės sekretorė C. Rice, kalbėdama apie NATO plėtros į rytus perspektyvas, tiesiai pareiškė: „Gruzija ir Ukraina yra nepasirengusios narystei. Tai akivaizdu.“ Juokingiausias momentas jos kalboje buvo tai, kad ji, savotiškai „pakišdama“ Didžiąją Britaniją, pabrėžė, jog mintis priimti Ukrainą ir Gruziją į NATO apeinant tradicines procedūras priklauso visai ne amerikiečiams, o britams.

Bejėgiškumas ar veikiau jo regimybė yra tikroji Vakarų diplomatijos jėga, nes dialektikos tėvynė – Vakarai tiesiog pagal apibrėžimą privalėjo tos dialektikos išmokti geriausiai.

Šiandien kalbame apie globalią finansų, investicijų, ūkio augimo ir t.t. krizę, bet yra ir gilesnė, pamatinė krizė tokiose srityse kaip pasitikėjimas, sąžiningumas, elgesio garbingumas – taip pat politikoje.

Yra prielaidų, kad viena iš netikėtų karinio Rusijos ir Gruzijos konflikto pasekmių - galima Švedijos ir Suomijos narystė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje. Toks įspūdis yra teisingas tik iš dalies. Nors iki šiol šios Skandinavijos valstybės kartu su Austrija, Šveicarija ir Airija sudarė nedidelį neutralumą pasirinkusių Europos Sąjungos šalių būrį, narystė NATO nėra naujas klausimas Švedijos ir Suomijos užsienio politikos dienotvarkėje.

Po karo Gruzijoje populiarus Lenkijos savaitraštis „Wprost“ viršelyje išspausdino sumontuotą nuotrauką, kurioje Rusijos premjeras Vladimiras Putinas, pasiguldęs ant kelių Prancūzijos prezidentą Nicolas Sarkozy, karšia jam kailį. Taip lenkų žurnalistai norėjo pasakyti, kad N. Sarkozy nebuvo pakankamai griežtas derybose su Maskva.

Praūžus karui Kaukaze, Vakarai tarsi puolė varžytis dėl dėmesio šiam regionui ir vaidmens atkuriant taiką jame. Iš pradžių gana pasyviai konfliktą stebėjusi Europos Sąjunga, kuriai pirmininkauja Prancūzija, prezidento Nicolas Sarkozy pastangomis sudarė du planus, kaip stabilizuoti padėtį Gruzijoje. Netrukus į tas varžytynes įsijungė NATO, kurį aktyvesniems veiksmams „karštuosiuose taškuose“ paprastai ragina Jungtinės Valstijos.

Kremlius nori naujo saugumo klubo Europai ir Azijai. Ar tai gali pavykti? Ir ar tai turėtų jaudinti Ameriką, kuri iš naujo mokosi mylėti savo sąjungininkus?

Paaiškėjus rezultatams, Mary Claire Connellan pasijuto blogai. Išgirdusi naujienas, kad Airija birželio 12 d. referendume dėl Europos Sąjungos Lisabonos sutarties nubalsavo „ne“, ji pasijuto silpnai ir ją apėmė drebulys. Išsekimas nepadėjo: rengiantis balsavimui 25 metų amžiaus stažuotoja – ES praktikantė – nuskrido atgal į savo gimtąją Airiją agituoti už „taip“.

Po beveik prieš mėnesį Sibire, Chanty Mansijsko mieste įvykusio Europos Sąjungos ir Rusijos aukščiausio lygio vadovų susitikimo ledai pajudėjo – Briuselyje prasidėjo naujos Europos Sąjungos derybos su Rusija dėl strateginės partnerystės sutarties. Derybas viliamasi baigti per vienerius metus. Nors, mano nuomone, tai labai optimistiškas ir mažai realus terminas.

Per 2008 metų balandžio 2–4 dienomis Bukarešte vykusį NATO viršūnių susitikimą Kroatija kartu su Albanija gavo oficialų kvietimą prisijungti prie Šiaurės Atlanto aljanso. Faktiškai tai byloja apie šios Balkanų valstybės progresą, pasiektą įgyvendinant savo strateginius tikslus. Įstojimą į NATO galima vertinti kaip pirmą rimtą šalies žingsnį integracijos į susivienijusią Europą kelyje. Tačiau žengti šį žingsnį Kroatijai nebuvo lengva.

Prancūzijos pirmininkavimas ES yra didelis išbandymas tiek šiai valstybei, tiek jos prezidentui N. Sarkozy, tiek ir pačiai Europos Sąjungai. Prancūzija perėmė pirmininkavimą pakankamai sudėtingu Europai momentu – Lisabonos sutartis dėl Airijos referendumo rezultatų atsidūrė kėblioje situacijoje. Atrodo, kad būtent šiam klausimui išspręsti Prancūzija ir skirs didžiausią dėmesį pirmininkavimo periodu.

Šią savaitę, ketvirtadienį ir penktadienį, Vakarų Sibire, naftos sostine vadinamame ir dėl šio verslo suklestėjusiame Chanty Mansijske, vyks ES ir Rusijos aukščiausio lygio susitikimas, kuriame ketinama galutinai susitarti dėl Strateginės partnerystės sutarties. Ji beveik dvejus metus buvo užstrigusi dėl Lenkijos ir Lietuvos keltų sąlygų.

Europos Sąjunga (ES) vėl atsidūrė ties krizės riba. Airijos, vienintelės šalies, kurioje ES konstitucijos pakaitalą – Lisabonos sutartį – buvo nutarta ratifikuoti visuotinio referendumo keliu, gyventojai pasisakė prieš. Tiesa, ir balsavusiųjų buvo vos per 40 proc., ir Lisabonos sutarties priešininkai laimėjo nedidele (53 proc. prieš 47 proc.) persvara.

Vakarų šalims stengiantis tvarkytis su stiprėjančiomis Rusijos pastangomis šnipinėti, jų saugumo tarnybos paskubomis vėl samdo kai kuriuos užgrūdintus šnipų gaudytojus, kurių paslaugomis pastaraisiais metais nesinaudojo.

Balandžio pradžioje Rumunijoje vykusiame NATO viršūnių susitikime buvo susitarta į Aljansą priimti dvi valstybes – Kroatiją ir Albaniją. Šių Balkanų valstybių narystei turi pritarti visos NATO šalys, bet tai tėra formalumas ir ilgai neužtruks.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).