2009 metų liepos 12-ąją Lietuva jautėsi, lyg keliautų milžiniškų permainų link: naujai išrinkta prezidentė Dalia Grybauskaitė rinkėjams žadėjo kirsianti oligarchijos slibinams galvas, o džiugindama verslininkus sakė gerinsianti santykius su Rusija ir pačiu trumpiausiu keliu (na tuo, pragmatiniu) išvesianti mus iš krizės ir į lietuvaičiams simboliu tapusius Vakarus.

Birželio 22-oji – ilgiausia metų diena, ankstų jos rytą fašistinė Vokietija įsiveržė į sovietų okupuotas SSRS vakarines žemes, ir prasidėjo vadinamasis Didysis Tėvynės karas, nors tada buvo neįmanoma suvokti, kur tos tariamos ir sovietų Tėvynės ribos. Tas saulėgrįžos virsmas, kai nakties tamsos telikę vos keletas valandų, buvo pragaištingas persilaužimo metas – nuo vienos okupacijos prie kitos.

2010 m. kovo 10 d. Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras A. Pocius savo įsakymu patvirtino pirmąją Lietuvos karinę doktriną, kurios tiesiog negalima palikti be analitinio dėmesio. Iškart reikėtų pažymėti, kad bet kurį strateginį dokumentą vertinti (girti ir/ar kritikuoti) visada yra lengviau negu jį kurti. Todėl pirmiausia būtina pagirti Lietuvos oficialiosios karinės minties atstovus už atliktą darbą ir trumpai paanalizuoti jų galutinio produkto aspektus.

Mielieji skaitytojai,

sveikiname Jus su gražiausia pavasario švente ir linkime Jums gerų, šiltų ir jaukių Šv. Velykų bei stiprių ir spalvingų margučių.

www.geopolitika.lt kolektyvas

Ateina žmonės pirmadienį į pirmo būtinumo parduotuves, o darbininkai - į savo įmonių valgyklas ir pamato, kad kainos keturiskart aukštesnės. Jokių kompensacijų, tik Vyriausybės leidimas įmonių vadovų sprendimu kelti atlyginimus... iš tų pačių fondų! (Kai kurie vadovai iškart sau ir pasikelia). Strateginis planas – darbininkai į Vilniaus gatves, ir sinchroniškai – tą pačią 1991 m. sausio 8 dieną – Pskovo parašiutininkai per Kazlų Rūdą, Gaižiūnus jau Šiaurės miestelyje.

Kai toks klausimas kaip galimas nelegalių CŽV kalėjimų egzistavimas valstybės teritorijoje iškyla į paviršių ir pradedamas aktyviai svarstyti ir oficialiai tirti, iš karto reikia ieškoti, kam tai galėtų būti naudinga. Žinoma, galima teigti, kad visa tai yra dalis demokratinio proceso, tačiau, jei kalbama apie itin slaptus ir nemalonius reikalus, demokratines procedūras paprastai pradedama taikyti tuomet, kai kažkas sąmoningai nori tuos reikalus paviešinti – dažniausiai politinių ar kokių kitų oponentų diskreditavimo ar spaudimo tikslu.

Pastaruoju metu dažnai kritikuojama Lietuvos diplomatija gali priminti, jog iš esmės jos iniciatyva sutelktomis Europos Sąjungos pastangomis pavyko užtikrinti, kad nedidėtų skaičius šalių, negerbiančių Gruzijos teritorinio vientisumo, kad ES pradėtų dialogą su Baltarusija dėl vizų režimo palengvinimo, kad didesnį politinį pagreitį įgytų Rytų partnerystė, o Moldovai būtų teikiama skubi finansinė ir politinė parama.

2009 m. lapkričio 13 d. Vilniuje įvyko tarptautinio tyrimo „Humanitariniai Rusijos užsienio politikos aspektai Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje ir Baltijos šalyse“ pristatymas. Tai yra pirmasis tokio pobūdžio tyrimas, atliktas lyginamosios analizės metodu, tiriantis Rusijos užsienio politikos humanitarinių aspektų įtaką buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, kurios jau yra euroatlantinės bendruomenės narės (Baltijos valstybės) ar nori jomis tapti (Gruzija, Moldova, Ukraina).

Viena iš esminių Lietuvos Respublikos Prezidento funkcijų, nustatytų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, yra pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimas ir jos vykdymas (LR Konstitucijos 84 straipsnis). Ne taip seniai kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus pasižymėjo aktyviais veiksmais, dalyvavo sprendžiant sudėtingas situacijas posovietinėje erdvėje.

Oficialioji Lietuvos valdžios birželio mėnesio retorika bei švelnėjanti pozicija Baltarusijos įgyvendinamos politikos klausimu verčia manyti, kad dar šių metų pradžioje prasidėjęs Lietuvos ir Baltarusijos santykių atšilimas gali įgauti pagreitį.

Lietuvos Rytų politika dažnai vertinama nevienareikšmiškai tiek mūsų šalyje, tiek Europoje. Daugelis teigiamai vertina aktyvų Lietuvos dalyvavimą ir aiškios pozicijos išsakymą Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto metu bei tarpininkavimą sprendžiant dujų tiekimo Ukrainai klausimą šių metų pradžioje. Kita vertus, Lietuva dėl aštrios pozicijos Rusijos atžvilgiu Europoje sulaukia negatyvių pasisakymų.

Baltijos šalių santykiai su Rusija niekada nebuvo draugiški dėl praeities įvykių, kurie yra pabrėžiami ir šiandien. Pirmiausia Rusija, po Sovietų Sąjungos žlugimo prisiėmusi jos įsipareigojimus, nenori pripažinti SSRS įvykdytos Baltijos šalių okupacijos. Tarp Baltijos šalių ir Rusijos ilgai tęsėsi nesutarimai dėl tarpusavio sienų nustatymo po Baltijos šalių nepriklausomybės atgavimo 20 a. paskutinio dešimtmečio pradžioje.

Šiandien mažai kas abejoja, kad naująja Lietuvos prezidente taps eurokomisarė Dalia Grybauskaitė. Pasak analitikų, jokios rinkimų intrigos šiuo atveju nebeliko (nebent atsakymas į klausimą – kas kartu su D. Grybauskaite išeis į antrąjį turą, bet, sprendžiant iš šiandieninių jos reitingų, ji gali nugalėti jau pirmajame). Viena didžiausių intrigų yra susijusi su tuo, kokią užsienio politiką vykdys naujoji šalies vadovė.

Tai dienos ir datos, nepaprastai svarbios naujausių laikų Lietuvos istorijai. Jos svarbios todėl, kad tomis dienomis buvo pasirašyti atkuriamo ir ginamo Lietuvos valstybingumo pamatinės reikšmės dokumentai.

Rusijos interneto svetainės „Grani.ru“ apžvalgininkas Vadimas Dubnovas po riaušių Rygoje ir Vilniuje straipsnyje „Kaprizas kaip demokratijos forma“ nagrinėja šių įvykių bendrus bruožus ir su ironija tarsi svarsto, ko iš baltijiečių gali pasimokyti Rusijoje.

Maskva neketina kalbėtis su Gruzijos prezidentu M. Saakašviliu.

Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) pranešėja politikos klausimais Sinika Hurskainen  rugpjūčio 23 d.  Baltarusijos Nacionalinio susirinkimo Atstovų Tarybos pirmininko pavaduotojui Viktorui Guminskiui  pasakė, kad į Baltarusijos Respubliką atvyko norėdama „surinkti daugiau informacijos, per susitikimus aptarti, kas vyksta valstybėje“.

Net vizito išvakarėse Rygos mero Nilo Ušakovo spaudos sekretorė Ana Kononova prisipažino, kad Jurijaus Lužkovo viešnagės programa dar nesuderinta.

Praeitą savaitę Rusijos ir Armėnijos prezidentai Dmitrijus Medvedevas ir Seržas Sarkisianas pasirašė protokolą, pratęsiantį 1995 m. dvišalę gynybos sutartį. Jame yra keli svarbūs niuansai.

2003 m. gegužės 1 d. tuometinis Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas V. Bušas paskelbė apie karinių operacijų Irake pabaigą.

Aleksandras Lukašenka laikomas paskutiniu Europos diktatoriumi, tačiau jo, kaip Baltarusijos prezidento, dienos gali būti suskaičiuotos.

Atsiranda vis daugiau įrodymų, kad Ukrainos saugumo tarnyba (SBU) sugrįžo prie taktikos pulti opoziciją, kurią taikė ir prezidentas Leonidas Kučma.