Vis garsiau viešojoje erdvėje imama kalbėti apie tai, kad Lietuvos jaunimui nerūpi šalies ateitis, nes diduma jaunuolių nesidomi politika. Ilgą laiką ir aš uždavinėjau sau tą patį klausimą: kodėl mano bendraamžiams politika yra tokia neįdomi?

Rugpjūčio 31-ąją minime Laisvės dieną, nors daugelis su tuo susijusių reikšmingų įvykių jau baigia išsitrinti iš atminties. O juk anuomet reikalavimą išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę savo parašu patvirtino vos ne kiekvienas suaugęs šalies gyventojas. Masiškiausia šio įvykio demonstracija buvo Lietuvos laisvės lygos inicijuota 1989 m., kai buvo renkami parašai po peticija su šiuo reikalavimu.

Birželio 26 d. Seimas svarstė ir pritarė naujos Nacionalinio saugumo strategijos projektui. „Šios, naujos strategijos idėja pradėjo savo kelią 2008-aisiais, po Rusijos ir Gruzijos karo, kai tuometinė Vyriausybė sudarė darbo grupę ir pavedė peržiūrėti galiojančius dokumentus. (…) Ši strategija žymiai labiau realistinė: dabar galiojančioje vyrauja gana „euforinis“ Lietuvos saugumo aplinkos vertinimas, o naujojoje – žymiai atsargesnis“.

Tiesą sakant, šis straipsnis patektų į proginių rašinių kategoriją – kovo 29 d. sukanka aštuoneri metai, kai Lietuva įstojo į NATO – Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją, jei ne keletas narystės aspektų, kurie ir šiandien verčia diskutuoti, aiškinti ir aiškintis, abejoti ir prognozuoti.

Šių metų sausio mėnesį oficialiai buvo pristatyta studija apie Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvas, kurią parengė abiejų šalių diplomatai Neris Germanas (Lietuva) ir Albertas Sarkanis (Latvija) (žr.: http://www.urm.lt/umr/m/m_files/wfiles/file3719.pdf). Tai labai svarbus valstybių santykiams momentas, nes taip jau susiklostė, kad Lietuvos užsienio politikoje dominuoja JAV, Rusija, Baltarusija, Lenkija, o tautiškai artima Latvija kažkodėl lieka nuošalyje.

Tiesą pasakius, šiame portale analitikai nedažnai atidžiau pažvelgia į Lietuvą, jos problemas ir reiškinius, o daugiau vertina geopolitinius, regioninius ar globalinius poslinkius. Tačiau šį kartą mūsų dėmesį atkreipė iš anksto sumanyta ir daugialypė Kovo 11-osios akcija Vilniaus gatvėse. Būtent – akcija, nes į šventę tos margaspalvės eisenos nė kiek nebuvo panašios.

Šiuo metu Lietuva susiduria su rimtomis energetinio saugumo dilemomis. Kartu vartotojai vis dar kenčia nuo didelės rusiškų dujų kainos, kurią ministras A. Sekmokas žadėjo sumažinti, bet situacija nepasikeitė. Šiame kontekste verta pasvarstyti, kaip Lietuvai būtų protingiausia elgtis strateginėje perspektyvoje, nes pasirinkimas yra.

Valstybės gynimo taryba (VGT) yra iš tų institucijų, kurios posėdžiauja už uždarų durų ir visuomenei praneša tik esmines priimtų sprendimų detales. Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikos Prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba svarsto svarbiausius valstybės gynybos klausimus. Kitaip tariant, VGT posėdžiuose aptariami konfidencialūs, t. y. viešai neskelbtini strateginiai šalies saugumo užtikrinimo klausimai.

Turėti gyvenime užsibrėžtą tikslą arba viziją yra labai svarbu ne tik žmogui, bet ir bet kuriai institucijai, įmonei ar valstybei. Tam tikro siekio nusistatymas padeda kryptingai veikti ir taip pasiekti norimų rezultatų. Tai praktiškai aksioma, todėl nenuostabu, kodėl vizijų formavimas yra svarbus valstybių uždavinys. Šiame straipsnyje norėčiau prisiminti kontraversišką Lietuvos viziją – siekį tapti politiniu regiono centru.

Įtampa ir nepasitenkinimo jausmas tarp Lenkijos ir Lietuvos vis auga. Po neišspręsto vardų ir pavardžių rašybos klausimo bei skandalo dėl dvikalbių lentelių Šalčininkų rajone dar vienu dvišalių santykių dirgikliu tapo kovo mėnesio viduryje priimtas naujasis Švietimo įstatymas, praplečiantis lietuvių kalbos vaidmenį tautinių mažumų mokyklose.

Rinkimų rezultatai per savaitę kitą pavirs savivaldos tarybų formavimu su merais, ir čia rinkėjų valia, išskyrus nebent vietoves, kur jie palaikė ankstesnį merą, tampa sąlygiška. Lemia interesų grupės, galbūt ir pašaliniai manipuliaciniai mechanizmai, ir pačių lyderių pasirinkimai – su kuo ir kur jie nori eiti. O tai reiškia apsisprendimą – kur tu nori vesti miestą, rajoną ir šalį. Bet rinkėjų klausti nebetenka.

Taip jau susiklostė mūsų tėvynėje, kad anoniminėse erdvėse, kurias geriausiai reprezentuoja interneto komentarų „ganyklos“, gali rasti ko tik nori, bet ne susirūpinimo ir pagarbos. Kita vertus, būna, kad nepaaiškinamo naivumo apimtas imi ir pradedi to ieškoti kaip tik tose vietose. Gerai paieškojus, ir „ganyklose“ pasitaiko rasti visko.

Lietuva kaip Europos Sąjungos narė neprieštaravo Rusijos įstojimui į Pasaulinę prekybos organizaciją. Sutiko ES, sutiko ir Lietuva, nors būtų galėjusi kai ko pageidauti. Tačiau koks būtų kilęs riksmas!

Kai kurie net profesionalūs teisininkai ir kai kurie emocinio patriotizmo vedini asmenys mano, jog galima nauju įstatymu įvesti piliečių nelygybę. Tai vieni piliečiai būtų geresnės kilmės – ir dar A. Kubilius arba kažkas nežinomas išdavinėtų tokiems jų geresnės kokybės pažymėjimus, – tai po 1990 m. išvykę ir atsisakę Lietuvos pilietybės imdami kitos tam tikros šalies pilietybę būtų geriau pataikę, negu tie, kurie turi blogesnės šalies pilietybę; jie paliekami už borto.

Birželio 22-oji – ilgiausia metų diena, ankstų jos rytą fašistinė Vokietija įsiveržė į sovietų okupuotas SSRS vakarines žemes, ir prasidėjo vadinamasis Didysis Tėvynės karas, nors tada buvo neįmanoma suvokti, kur tos tariamos ir sovietų Tėvynės ribos. Tas saulėgrįžos virsmas, kai nakties tamsos telikę vos keletas valandų, buvo pragaištingas persilaužimo metas – nuo vienos okupacijos prie kitos.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).