Beveik prieš dvejus metus Rusijos viešojoje erdvėje pasirodžiusios žinios apie Gynybos ministerijos ketinimus pirkti iš Izraelio nepilotuojamus aviacijos kompleksus, o iš Prancūzijos – „Mistral“ tipo didžiuosius desantinius laivus daug kam sukėlė šoką ir nuoširdų „patriotinį“ pasipiktinimą. Tačiau, žiūrint iš istorinės perspektyvos, ginkluotės importas į Rusiją buvo įprastas dalykas ir nieko neturėtų stebinti.

Išaugus dėmesiui energetiniam Arkties regiono potencialui suaktyvėjo ir Rusijos karinės oro bei jūrų pajėgos. Apskritai nagrinėjant karinį aktyvumą regione būtina suprasti, kad naujai besiveriantiems plotams reikia apsaugos ir atitinkamo pasiruošimo. Suaktyvėjusios karinės pratybos ir išaugęs dėmesys fizinei Arkties apsaugai yra būdingas ir kitoms Arkties penketuko valstybėms, tačiau Rusija ypač pabrėžia savo galią ir interesus.

„Apskritai tai Rusija yra šiaurės šalis“ – toks sakinys iš Vladimiro Putino lūpų nuskambėjo 2010 m. rugsėjo mėnesį vykusiame tarptautiniame forume „Arktis – dialogo teritorija“. Ko gero, šiaurietiškumas Rusijai nėra visiškai naujas įvaizdis, tačiau ši V. Putino frazė yra puikus didėjančio dėmesio Arkties regionui atspindys.

Rašant apie Rusiją, nacionalizmas tampa viena „prakeiktųjų“ temų – temų, prie kurių nuolatos tenka grįžti. Jau ne vienus metus aš pats kartkartėmis nagrinėju šį reiškinį, todėl pradėsiu straipsnį nuo bendrų pastebėjimų, kuriuos vėliau detalizuosiu. Šiandien agresyvus rusiškas nacionalizmas tapo rimtu galvos skausmu Rusijos valdžiai.

2011 metų sausio mėnesį kaliningradiečiai paminėjo Rusijos regiono naujausiųjų laikų istorijoje masiškiausio mitingo metų sukaktį. 12 tūkstančių dalyvių protesto akcija, kilusi po gubernatoriaus Georgijaus Booso sprendimo padidinti transporto mokesčius, sukėlė netikėtą efektą. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas atleido iš pareigų G. Boosą, Kaliningrado mitingo pavyzdžiu pareiškęs, kad „gubernatoriai turi turėti piliečių, gyvenančių viename ar kitame regione, besąlygišką pagarbą ir pasitikėjimą“.

Politinės ir visuomeninės jėgos, atsidūrusios Rusijoje už aktyvios politinės arenos ribų, ieško kelių įsitraukti į kovą dėl valdžios. Tai padaryti nėra lengva, nes Kremlius diktuoja labai griežtas žaidimo taisykles. „Valdžios vertikalė“, arba, paprastai tariant, autoritarinė valdymo sistema, kuri yra susiformavusi šiandieninėje Rusijoje, neleidžia improvizuoti. Visi vaidmenys jau yra paskirstyti.

Kaliningrado sritis (KS) yra pačioje Lietuvos pašonėje, tačiau plačiajai mūsų šalies visuomenei realiai nedaug žinoma, kas vyksta šioje kaimyninėje teritorijoje, priklausančioje Rusijos Federacijai. „Geopolitika“ susitiko su žinomu (pasižyminčiu drąsiu ir dažnai išskirtiniu požiūriu į aštriausias problemas) Kaliningrado politologu Vladimiru Abramovu, kuris sutiko atsakyti į aktualiausius KS gyvenimo klausimus.

1825 m. gruodžio 14 d. (pagal senąjį kalendorių) į Senato aikštę Sankt Peterburge išėjo žmonės, kurie norėjo europietiškos Rusijos, norėjo gyventi kitaip. Jiems nepavyko. Carizmas sutraiškė sukilėlius kartečės salvėmis. Liberalių reformų teko laukti dešimtmečius. Vėliau buvo pražūtingas sovietinis projektas, o dabar Rusijoje įsitvirtino Putino-Medvedevo režimas.

Prieš kurį laiką Rusijoje paskelbtas žinomo šalies kino režisieriaus ir visuomenininko N. Michalkovo manifestas „Teisė ir tiesa“, kurį jis vadina „švietėjiško konservatizmo manifestu“, sukėlė didžiulį rezonansą šalies politikų, politologų, žiniasklaidos, kultūros veikėjų ir eilinių gyventojų tarpe. Vieni pasirodžiusį veikalą griežtai sukritikavo (ypač Rusijos liberalai), kiti karštai palaikė (pavyzdžiui, Aleksandras Duginas), treti buvo linkę sutikti su vienomis manifesto mintimis ir kvestionuoti kitas.

Žiaurus trisdešimtmečio Kaliningrade gimusio laikraščio „Kommersant“ žurnalisto Olego Kašino sumušimas tik patvirtino, kad Rusijoje ir toliau siautėja nebaudžiamas nusikalstamumas, šiurkščiausiai užgniaužiama žodžio laisvė, o žiniasklaida tapo kamikadzių verslu. Tai pažymi visi pasaulio leidiniai. Nors Dmitrijus Medvedevas aukščiausiems šalies pareigūnams asmeniškai pavedė ištirti šį nusikaltimą, sužalojusių žurnalistą nusikaltėlių ir pėdos ataušo...

Baigiantis vasarai Kaliningrado sritį sukrėtė dvi politinės sensacijos. Pirma, Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas atsisakė dar penkeriems metams pratęsti gubernatoriaus Georgijaus Booso įgaliojimus. Antra, valstybės vadovas į šį postą pasiūlė mažai kam žinomo vietinės valdžios tarnautojo Nikolajaus Cukanovo, vadovaujančio Gusevo rajonui Kaliningrado srities rytuose, kandidatūrą.

Nors Rusijos prezidento rinkimai vyks tik 2012 metais, jau prabilta apie neoficialiai prasidėjusią rinkiminę kampaniją. Atrodo, kad į šiuos rinkimus gali grįžti intriga, kurios esmė – ar Dmitrijus Medvedevas sutiks „grąžinti“ postą Vladimirui Putinui, ar viskas pasibaigs žūtbūtine kova tandemo viduje? Ieškant atsakymo į šį klausimą vertėtų įdėmiau pasižiūrėti į kai kuriuos Rusijos politinio gyvenimo procesus.

Beveik du mėnesius kone visoje posovietinėje erdvėje tvyroję karščiai, matyt, slūgsta, ir tai didžiausia Dievo ir Gamtos malonė jų padarinių nualintai europinei Rusijai bei ištisai juostai nuo Karelijos iki Juodosios jūros. Kalbėti apie kažkokią bausmę ar gamtos stichijos racionalumą būtų per daug mistiška, tačiau svarstyti, kad tų kraštų valdžia savo atsakingais ūkiniais ir politiniais sprendimais galėjo daugiau padėti įveikiant stichijų padarinius, visai logiška.

Sovietiniais laikais Kaliningrado sritis buvo ne šiaip uždara karinė teritorija, o regionas, turintis pačią didžiausią SSRS karinės technikos ir ginklų koncentraciją kvadratiniame kilometre. Nuo to laiko praėjo dvi dešimtys metų. Kaliningradas vienaip ar kitaip integravosi į europinę erdvę ir užsieniečiams jau nebesisieja su zona už geležinės uždangos. Dar daugiau, Kaliningrado karinis sandas taip pat integravosi į Europos saugumo sistemą.

Prieš kiek laiko Rusijos nesisteminės opozicijos politikai B. Nemcovas ir V. Milovas paskelbė dabartinio Rusijos ministro pirmininko V. Putino veiklos įvertinimą – „Putinas. Rezultatai. 10 metų“. Nors abu yra aršūs Kremliaus oponentai, ruošdami šią medžiagą jie pretendavo į objektyvumą. Todėl įdomu paanalizuoti jų pateiktas mintis bei pastebėjimus ir išsiaiškinti, kur rašyti kablelį garsiojoje frazėje „Nuteisti negalima išteisinti“.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).