Štai jau dvidešimt metų Rusija blaškosi griežtos ir tikslios formulės „nacionalinė savimonė“ spąstuose. O tiksliau, tarp dviejų jos interpretacijų: oksimorono „Rusijos nacionalinė savimonė“ ir sprogios „rusiškos nacionalinės savimonės“.

Pažiūrėjus į politinę Rusijos areną atrodytų, kad opozicinių jėgų joje netrūksta, tačiau nė vienos iš šių jėgų vaidmuo nėra ir, tiesą sakant, negali būti esminis. Tam yra keletas priežasčių. Visų pirma per pastarąjį dešimtmetį Rusijoje buvo įgyvendinamas autoritarinės valstybės modelis (tokie terminai kaip „suvereni demokratija“ ir „valdžios vertikalė“ – tik eufemizmai, prastai pridengiantys rusiškos politinės sistemos esmę).

Pastarieji greiti energetikos įvykiai Kaliningrado srityje rodo Europai Rusijos siekį savame eksklave sukurti energetinę autonomiją.

Valdžios susirūpinimą šiuo klausimu patvirtina neseniai, gegužės 21-ąją, Kremliuje įvykęs Kaliningrado gubernatoriaus Georgijaus Booso susitikimas su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu.

73-ejų sulaukęs Maskvos meras Jurijus Lužkovas, kaip rašo laikraštis „Vedomosti“, iš savo posto gali pasitraukti dar nesibaigus jo įgaliojimams. Prieš 18 metų atsisėdęs į daugiau kaip 10 mln. gyventojų turinčio megapolio valdovo sostą J. Lužkovas įkyrėjo visiems – nuo jį globojusio Vladimiro Putino ir „Vieningosios Rusijos“ iki mero išvaikytų homoseksualų.

Jau mėnuo, kai Kaliningrade atslūgo mitingavimo aistros, įsiplieskusios praėjusią žiemą tarp nesisteminės opozicijos ir gubernatoriaus Georgijaus Booso. Ir jeigu dabar be emocijų paklaustume, kas turėjo naudos iš sausio riaušių, išvada būtų paradoksali. Iš protestavimo akcijų naudos turėjo vienas žmogus. Kaliningrado gubernatorius.

Praėjusį savaitgalį per visą Rusiją – nuo Vladivostoko iki Kaliningrado – nuvilnijo protesto mitingų banga „Pykčio diena“. Tūkstančiai žmonių reiškė savo nepasitenkinimą šalies valdžia, vykdančia žmonių ekonominio ir socialinio skurdinimo politiką. Tarp reikalavimų vienur kitur pasirodydavo plakatų, raginančių premjerą Vladimirą Putiną atsistatydinti.

Rusijos piliečiai! Paskelbti šį kreipimąsi mus paskatino suvokimas, kad valdžios viršūnėlės valia mūsų šalis atsidūrė istorinėje aklavietėje.

Siekdama savo saugumo garantijų Šeima suteikė praktiškai neribotą valdžią nei talentais, nei būtina gyvenimiška ir profesine patirtimi nepasižyminčiam abejotinos reputacijos žmogui, ir tai nulėmė staigią visų valstybės valdymo institutų degradaciją.

2010 m. vasario pradžioje pasirodė naujoji Rusijos karinė doktrina. Šį kartą ji atrodo kaip niekad anksčiau logiška, dalykinė ir detali, ir kartu neperkrauta įvairios „tuščios“ informacijos. Taip pat, skaitant dokumentą, jaučiasi pozicijos tvirtumas ir savotiško perspėjimo tonas. Konkretesnio dėmesio yra verti keli teoriniai ir praktiniai doktrinos momentai.

Kalbant apie šiuolaikinę Rusiją, stalinizmas tapo neatsiejama diskusijų dalimi. Šias diskusijas paaštrina nereti prezidento Dmitrijaus Medvedevo ar premjero Vladimiro Putino pasisakymai Josifo Stalino bei jo vykdytos politikos atžvilgiu.

Sausio 6 dieną Dagestano sostinėje Mahačkaloje savižudis teroristas prie milicijos skyriaus vartų susprogdino sprogmenų prikrautą automobilį. Pirminiais duomenimis, žuvo 7 milicininkai ir 16 buvo sužeista. Jeigu automobiliui būtų pavykę įvažiuoti į policijos skyriaus teritoriją, aukų skaičius būtų buvęs kelis kartus didesnis – sprogimo metu milicininkai kaip tik rikiavosi kieme ir ruošėsi vykti į budėjimą.

Dvigalvis erelis yra ne tik nacionalinis herbas, tačiau ir Rusijoje tvyrančios nacionalinės šizofrenijos simbolis, „Foreign Policy“ žurnalo internetinėje svetainėje rašo Nina Chruščiova.

Lietuvos viešojoje erdvėje daug ginčų sukelia periodiškai skelbiami sociologinių apklausų rezultatai, kurie rodo, kad Rusijos gyventojai Lietuvą laiko viena labiausiai priešiškų užsienio valstybių. Dažnam lietuviui sunku suvokti, už kokius „nuopelnus“ Lietuva nedraugiškiausių Rusijai valstybių reitinge nuolat užima aukštą vietą.

Praėjusį savaitgalį Vladimiro Putino tėvonijoje Sankt Peterburge vykusiame valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ suvažiavime (mano kompiuterio automatinis korektorius vis taiso tą žodį į prasmingesnį „pieningoji“) prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasielgė kaip koks „perestrojkos“ tėvas Michailas Gorbačiovas.

Artėjant Vladimiro Putino atėjimo į Rusijos vadovo postą dešimtmečiui, pasirodo vis daugiau svarstymų, kaip tai buvo padaryta ir kas paskatino Borisą Jelciną dvigalvio erelio – carinio Rusijos herbo – skeptrą patikėti niekam nežinomam KGB auklėtiniui ir užsienio žvalgybos karininkui. Neseniai apie tai diskusiją surengė ir „Laisvės“ radijas rusų kalba.

Rusijos vadovų Dmitrijaus Medvedevo ir Vladimiro Putino reitingai vėl katastrofiškai nukrito, praneša laikraštis „Vedomosti“, remdamasis fondo „Visuomenės nuomonė“ ir Levados tyrimų centro apklausų, spalio antroje pusėje atliktų 44 šalies regionuose, duomenimis. Per savaitę iki spalio 24 d. pasitikėjimas prezidentu sumažėjo nuo 62 iki 56 proc., o premjeru – nuo 72 iki 66 procentų. Tai mažiausias rodiklis per visą pusantrų metų trunkantį V. Putino vadovavimo vyriausybei laiką.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).