Diskusijų klubo „Valdaj“ susitikime Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas buvo paklaustas, ar 2012 m. prezidento rinkimuose jis konkuruos su dabartiniu šalies vadovu Dmitrijumi Medvedevu. Diskusijoje dalyvavusiam Tarptautinio saugumo instituto (JAV) ekspertui Nikolajui Zlobinui susidarė įspūdis, jog V. Putinas norėjo, kad jam užduotų šį klausimą.

Jau 16 metų Rusija beldžiasi į Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) duris. Gana griežti narystės reikalavimai, nesubalansuota Rusijos rinka, ekonominė krizė, o dabar dar ir neapgalvoti Maskvos organizaciniai veiksmai kuo toliau, tuo labiau atitolina šią Rytų šalį nuo įsijungimo į tarptautinę prekybos struktūrą. Praėjusį penktadienį, rugsėjo 25-ąją, trys Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalys – Rusija, Kazachstanas ir Baltarusija – narystės PPO viltis iš esmės palaidojo.

Tarp vadinamųjų Rusijos patriotų populiarus posakis, kad Rusija turi tik du sąjungininkus – kariuomenę ir laivyną. Šis posakis, nors ir nėra naujas, atspindi šiuolaikinės rusiškos propagandos principus – virtualų gyvenimą tarp potencialių priešų, tik ir svajojančių „pavergti Rusiją“, „primesti jai savo valią“ ar tiesiog „ją užgrobti“.

Kad ir ką sakytum, pastaruoju metu Rusijos vadovybė pasižymi mąstymo ir veiksmų nuoseklumu. Mes nestudijuosim tikrųjų, grynai psichologinių, jos elgesio motyvų – elgesio, kuris iš esmės yra posovietinės rusiškos visuomenės kompleksų išvestinė. Išnagrinėsim tik faktinę šio reiškinio pusę.

Nepastebimai prabėgo visas dešimtmetis, kai į didžiąją politiką atėjo Vladimiras Putinas – premjeras, prezidentas ir vėl premjeras (ir vėl prezidentas?)... Kalbant apie jo valdymą, tikrai yra ką prisiminti. Problema kita – kaip tai vertinti? Akivaizdu, kad koks nors objektyvumas šiuo atveju yra sunkiai įmanomas, nes skirtingų vertybinių ir ideologinių pozicijų žmonės vertins V. Putino valdymo laikotarpį kardinaliai skirtingai. Taigi, iš pradžių būtina apibrėžti pradinę poziciją.

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas nutarė supaprastinti karinių operacijų už šalies ribų tvarką. Jis Dūmai nusiuntė įstatymo projektą, kuriuo siūloma padidinti priežasčių, leidžiančių šalies vadovui pradėti karą užsienyje, skaičių ir priimant šį sprendimą nereikalauti parlamento Federacijos Tarybos pritarimo. Apžvalgininkų nuomone, taip Maskva atriša sau rankas operatyviau reaguoti į konfliktus už Rusijos sienų.

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas gegužės 15 dienos įsaku įkūrė specialiąją komisiją, kurios pagrindinis tikslas bus priešintis „mėginimams falsifikuoti istoriją, siekiant pakenkti Rusijos interesams“. 

Kiekviena istorija vis tiek turi kompoziciją – vidinę logiką su viltinga pradžia ir „patyrusia“, nebelinkusia ką nors daugiau pasakyti (išsisėmusia) pabaiga. Tiesa, „išsemtą“ temą visada galima pildyti naujomis (ar tariamai naujomis) aplinkybėmis – tai metodas, kuriuo remiasi visa „koverių“ kultūra. „Koveriai“ – muzikos pasaulio terminas, reiškiantis pirminių, autorinių kūrinių perdarytas („papildytas“) versijas.

Prieš kurį laiką Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasirašė naują šalies Nacionalinio saugumo strategiją (NSS) iki 2020 metų. Šis dokumentas yra gana ambicingas Rusijos siekių ir konfliktiškas Rusijos grėsmių prasme. Jo logika daugmaž tokia: Rusija yra taiki valstybė, siūlanti gyventi pagal tarptautinės teisės normas, kurių vykdymo garantu turėtų tapti JT.

Tai ne citata iš propagandininkų, kurių teigimu, tarybiniai kariai ir karininkai su tokiu šūkiu eidavo atakon per Antrąjį pasaulinį karą, arsenalo. Beje, kiek man pasakoja abu mano seneliai ir tėvas, šūkį „Už Tėvynę“ jie iš tiesų girdėjo ir patys taip šaukdavo, tačiau jie nepamena, kad kas nors būtų šaukęs „Už Staliną“. Na, bet mes ne į ataką rengiamės. Veikiau mums tenka gintis nuo atakon pasirengusios valstybės.

Dmitrijus Medvedevas jau metus ir dvi savaites yra Rusijos prezidentas. Apžvalgininkai ir politologai įvairiai vertina jo pasiekimus, valdymo būdą, įtaką, santykius su premjeru Vladimiru Putinu. Klausiama, ar D. Medvedevas tapo savarankišku politiku, ar tebėra V. Putino bernas.

Rusijos valdžios dualizmo tema, kuri vienu metu dėl krizinės problematikos atsidūrė antrame plane, vėl yra politikų ir ekspertų dėmesio centre. Priežastis akivaizdi. Krizė parodė, kad Rusijoje susiformavusi politinė sistema nesugeba susidoroti su krizės iššūkiais.

Dabartinė pasaulio ekonominė krizė, kuri įgauna vis ryškesnį politinį atspalvį, gali tapti ta riba, už kurios rasis kita pasaulio struktūra. Kitaip tariant, šiandieninė krizė galbūt yra pereinamasis laikotarpis į naują pasaulio ekonominę, o svarbiausia – politinę sąrangą. Šiame kontekste pirmas svarbus klausimas yra toks: ar dabartinė „ideali audra“ (kalbant V. Putino terminais) yra dirbtinė (sukelta kažkokių globalaus pobūdžio interesų grupių), ar savaiminė (kilusi paprasčiausiai dėl neapgalvotos ir neatsakingos JAV politikos)?

Josifas Visarionovičius Stalinas (tikr. Džiugašvilis), kurio 56-osios mirties metinės minimos kovo 5 dieną, gyveno šiek tiek ilgiau kaip 73 metus. Iš tiesų tai buvo audringas gyvenimas, kupinas išmėginimų ginklu ir valdžia, sąmokslais ir nekaltų žmonių krauju. Iš šių dienų žvelgiant, paradoksalu, kad jis buvo gruzinas – laisvę mylinčios tautos atstovas, tačiau toks negailestingas kitoms tautoms, menamiems ir tikriems savo priešams bei oponentams.

Daugelis politikos komentatorių ir analitikų jau seniai tvirtino, kad ekonominis Rusijos klestėjimas, grindžiamas vien pajamomis, gautomis pardavus energetines žaliavas ir ginklus, baigsis. Kaip buvo sakyta, taip ir atsitiko. Naftos kainos neįtikėtinai greitai smuko.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).