Koks „sutapimas“ – tuo metu, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) tapo aišku, kad naujuoju šios šalies prezidentu bus Barackas Obama, ir ten prasidėjo masinis šventimas, persikėlęs į daugelį pasaulio vietų, vienoje prašmatniausių Kremliaus salių Rusijos elitui savo metinę kalbą pasakė prezidentas Dmitrijus Medvedevas.

2008 m. pasikartojo 1999 m. istorija. Tuo metu Kremlius telkė visuomenę ir kovojo dėl valdžios, naudodamas karinę grėsmę. Tačiau 1999 m. Jelcino komanda neturėjo kitų galimybių neleisti nugalėti Lužkovo-Primakovo klanui ir išlaikyti Kremlių. Kam reikėjo grįžti prie mobilizacijos modelio šiandien? Šalis nusiramino. Tauta snūduriuoja ir remia valdžią. Opozicija sužlugdyta. Valdančiojo tandemo reitingas svyruoja tarp 73-83%.

Sankt Peterburgo fenomenas Rusijoje vertas plataus nagrinėjimo. Pirmiausia tai miestas konkurentas klasikinėje dvinarėje dviejų didžiausių ir svarbiausių Rusijos miestų priešpriešoje. Maskvos ir Sankt Peterburgo konkurenciją iš dalies galima lyginti su mums geriau žinoma lietuviška Vilniaus ir Kauno konkurencija, bet tas palyginimas yra labai sąlygiškas.

Požiūriai į Rusiją – tiek Vakaruose, tiek pačioje Rusijoje – yra labai skirtingi.

Todėl vienareikšmiškai atsakyti, ar Rusija šiuo metu darosi agresyvesnė ir kur yra to agresyvumo ribos, nėra lengva. Gruzijos ir Rusijos karas nebūtinai reiškia kokius nors fundamentalius pokyčius dabartinėje Rusijos politikoje. Ar jie įvyko, parodys netolima ateitis.

Kad ir kokie piktadariai, iškrypėliai, ideologizuoti būtų buvę Petras I, Ivanas Rūstusis bei Josifas Stalinas, jiems rūpėjo Rusijos modernizacija, o šiandien turime reikalą su vagimis.

Aleksandras Duginas – žinomas Rusijos geopolitikas, klasikinės geopolitinės mokyklos (yra dar naujoji ir kritinė geopolitikos mokyklos) atstovas. Jos esmė yra geografinis determinizmas, nulemiantis valstybių (netgi kontinentų) likimą. Klasikinė geopolitika (pradininkas H. Mackinderis) aiškina, kad kontinentinės (suprask, Rusijos) ir jūrinės (šiandien JAV) galių priešprieša, persidengianti su Rytų ir Vakarų susidūrimo dimensija, yra užprogramuota.

Visuomenės apklausos rodo, kad labiausiai nusiteikę prieš kitataučius yra ne išsilavinimo neturintys Rusijos provincijos gyventojai, o universitetinį išsilavinimą įgiję Maskvos ir Sankt Peterburgo vaikinai. Žinoma, šiuose miestuose yra susitelkę daugiausia atvykėlių, čia nuolat girdimi „senųjų“ gyventojų skundai dėl didelio imigrantų antplūdžio. Šiuose miestuose laikraščiai yra pilni skelbimų, informuojančių apie išnuomojamus butus.

Rusijoje ksenofobija įgyja įvairias formas, pasireiškia skirtinguose lygmenyse. Pati radikaliausia forma, kuria išsilieja neapykanta ir nepakantumas kitokiems, svetimtaučiams, išpažįstantiems kitą religiją ar esantiems kitokios seksualinės orientacijos, yra užpuolimai, vykdomi ultradešiniųjų Rusijoje.

Ne per seniausiai Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas suformulavo penkis Rusijos užsienio politikos punktus. Pirmiausia tai galima vertinti kaip D. Medvedevo (o galbūt Kremliaus politinių technologijų specialistų) mėginimą įtvirtinti savo kaip asmens, atsakingo už užsienio politikos sprendimus, įvaizdį.

Rusų inteligentijos jau nebėra. Ir ačiū Dievui!

Tie, kurie iki šiol yra pakerėti jos beprasmio žavesio, tikriausiai bus šokiruoti šios žinios. Tikrai neverta. Rusų inteligentija nusipelnė savo likimo. Ji nuo pat pradžių buvo pasmerkta išnykti dėl savo, galima sakyti, įgimto nenaudingumo.

Liepos 12 d. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas patvirtino naują Rusijos užsienio politikos koncepciją, kuri nuo 2000-aisiais V. Putino patvirtintos analogiškos koncepcijos skiriasi visai nedaug. Tačiau joje yra įtvirtinta viena svarbi nuostata, iš dalies paaiškinanti, kodėl prireikė rengti naują Užsienio politikos koncepciją, nors senosios koncepcijos nuostatos anaiptol neprarado savo aktualumo. Įdomiai apie minėtąją nuostatą ir apskritai apie naująją koncepciją Rusijos interneto leidinyje „Ежедневный журнал“ rašo politikos apžvalgininkas Aleksandras Golcas. Pateikiame šiek tiek sutrumpintą jo straipsnio vertimą.

Rusija nuosekliai rengėsi karui, įskaitant dabartinę Gruzijos blokadą, ir nūnai nori laimėti ne vien karštąjį, bet ir propagandinį karą. Artimieji jos tikslai du. Pirmas – tai pasiekti Gruzijos pajėgų ir administracijos pasitraukimo visiems laikams iš Pietų Osetijos, tad ir iš tų Pietų Osetijos rajonų, kuriuose nuo seno gyvena gruzinai ir kurie buvo likę lojalūs Gruzijos Respublikai.

2008 m. liepos 12 d. Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasirašė naują Rusijos užsienio politikos koncepciją. Ji, žinoma, sulaukė įvairiausių komentarų pačioje Rusijoje ir už jos ribų, nes joje iš tikrųjų yra keletas įdomių momentų.

Kitais metai sukaks 70 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios ir, reikia manyti, vėl kils aštrių diskusijų. Maskvos propagandistai kalbės apie rusų tautos pasiaukojimą ir pergalę prieš fašizmą, nutylėdama tragediją, kurią atnešė nacių ir sovietų režimų susidūrimas kitoms tautoms. Reikėtų atskirti rusų jausmus ir tautą, šio karo metu patyrusią didžiulių nuostolių ir kančių, ir Kremliaus organizuojamą propagandą, neturinčią nieko bendro su istorine tiesa.

Rusija reagavo greitai, sumažinusi naftos tiekimą Čekijai, praėjus vos kelioms dienoms po to, kai Praha pasirašė sutartį, kuri leidžia Jungtinėms Valstijoms Čekijos teritorijoje dislokuoti priešraketinio skydo elementus. Pasak vienų pranešimų, naftos tiekimas sumažėjo beveik per pusę, remiantis kitais – apie 15 nuošimčių.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).