Britanijos premjeras Winstonas Churchillis kartą yra pasakęs, kad jis gali suprasti, kada žmogus meluoja. Kai jis teigia, kad gali gerti šampaną visą naktį ir nepasigerti, ir kada jis sako, kad supranta Rusiją. Iš tiesų, nelengva suprasti šalį, kurioje nacionalinių herojų gretose rikiuojasi Stalinas, Nikolajus II, Vladimiras Vysockis ir Dima Bilanas.

Didysis Žoržas Kiuvjė, rekonstravęs dinozaurą iš jo kaulo gabaliuko, vargu ar numatė, kad jo metodas gali būti naudojamas ne tik gyviems organizmams, bet ir žmonių bendruomenėms tyrinėti. Bent jau toms, kurių evoliucija įstrigo patriarchaliniame etape, iš esmės atitinkančiame dinozaurų erą.

Savaitgalį nuvykęs į Sibiro Chanty Mansijsko miestą, kur vyko pasaulinis finougrų tautų kongresas, Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas tikėjosi susitikęs su Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu pradėti gerinti įtemptus diplomatinius santykius.

Rusija sparčiai žengia savaip suprantamos „suverenios demokratijos“ keliu, tačiau Vakarai pirmenybę teikia kovai su terorizmu ir geriems ekonominiams santykiams. Net atvirą į save nukreiptą Rusijos panieką Vakarai linkę nuvertinti ir kiekvienam atvejui surasti paguodžiančių pateisinimų.

Priklausymas rusų tautai visada buvo susijęs su vienokio ar kitokio ortodoksinio tikėjimo išpažinimu“ – šie garsaus rusų filosofo Nikolajaus Berdiajevo žodžiai iki šiol aktualūs. Vietoj stačiatikybės ir marksizmo ant nacionalinės ideologijos pjedestalo vis įnirtingiau veržiasi senas ir gerai pažįstamas rusų imperializmas. Pats žodis „imperija“, sovietinės ideologijos apaštalų prakeiktas kaip išnaudotojiškos sistemos atributas, yra artimas šiuolaikinės rusų visuomenės viršūnių, o neretai ir inteligentų, sielai bei kūnui.

Sprendžiant iš visko, nebėra prasmės spėlioti, ar Rusijoje gali įvykti pozityvių pokyčių Dmitrijui Medvedevui persikrausčius į Rusijos Federacijos prezidento kabinetą. Jų, paprastai kalbant, nebus. Ir negali būti.

Tai nepriklauso nuo vienų ar kitų Rusijos vadovų subjektyvios valios. Maža to, jie jau nebegali ką nors pakeisti, net jeigu ir labai to norėtų.

Didžiausi brigados priešai, žinoma, yra demokratai, provakarietiškai nusiteikę liberalai, čečėnų tautybės asmenys, europiečiai, amerikiečiai ir, be abejo, žydai. Ypač nekenčiami rusų liberalioji inteligentija, disidentai, nepriklausomi žurnalistai, žmogaus teisių gynimo organizacijos, taip pat tokie iškilūs Rusijos žmonės kaip S. Kovaliovas, E. Boner, A. Babickis, A. Politkovskaja, G. Pasko, V. Šenderovičius, V. Novodvorskaja ir kiti, nepritariantys Kremliaus vykdomai politikai.

Šiandienės Rusijos gyvenimo diskurse grėsmės samprata užima svarbią vietą. Ji yra nuolatos aktualizuojama – tiek žiniasklaidos, tiek ir oficialių valstybės pareigūnų. Iš vienos pusės, čia nėra nieko nuostabaus – kiekviena šalis gyvena tam tikrų grėsmių ir iššūkių kontekste. Kaip pavyzdį galima paminėti terorizmo grėsmę, kuri yra aktuali daugeliui valstybių (tarp jų – ir Rusijai). Tačiau, iš kitos pusės, grėsmės sampratos aktualizavimas gali tapti ir manipuliavimo įrankiu.

Įvairiuose pasaulio žiniasklaidos leidiniuose pasirodo straipsnių, kuriuose pateikiami Rusijos visuomeninės nuomonės tyrimo rezultatai remiantis rusiškajame interneto segmente – runete – vykstančiais forumais. Vyraujantis šių straipsnių tonas – beribė nuostaba: „Kas gi atsitiko su Rusijos inteligentija ir intelektualais?“ Rusiškuose forumuose matome išsikerojusią neapykantą, beribę ksenofobiją ir rasizmą, antisemitizmą.

Dėl imigracijos Rusijoje jau kuris laikas kyla aštri polemika. Šis fenomenas neaplenkia nė vienos pasaulio šalies, tačiau Rusijoje jis įgyja grėsmingą potekstę dėl čia egzistuojančios demografinės krizės. Spartus gyventojų skaičiaus mažėjimo procesas kelia nerimą ne tik dėl ateityje atsiliepsiančių pasekmių ekonominiam šalies gyvenimui, bet ir dėl Rusijos, kaip galingos valstybės, dominavimo.

Tie stebėtojai, kurie šiomis dienomis kruopščiai gilinasi į Dmitrijaus Medvedevo biografiją, pasisakymus, poelgius ir netgi veido išraišką, tikėdamiesi išrinktojo Rusijos prezidento asmenyje pamatyti žmogų, gebantį, o svarbiausia, siekiantį Rusiją išvesti iš dar vienos didžiavalstybinės aklavietės, greičiausiai nusivils.

Sekant viešosios nuomonės tyrimus Rusijoje labai dažnai stebina atsakymai, kurie atrodo mažų mažiausiai keisti. Ypač kai apklausos parodo, kad Rusijos gyventojai savo valstybės priešais laiko demokratines, jokio karinio ar ekonominio pavojaus negalinčias kelti valstybes – Gruziją, Baltijos šalis ar Lenkiją. Šios šalys apklausose dažnai priešiškumu aplenkia ilgametį Rusijos priešą JAV, kurioms neapykanta skiepyta dešimtmečius.

Prisitaikydama prie laikmečio reikalavimų ir politinių realijų, braškėdama persitvarko Rusijos kariuomenė. Naujovės žengia į gynybos pramonę, kariškių buitį ir ideologiją. Pamažu degradavusi nuo šlovingos Raudonosios armijos iki 1994–1996 metų Čečėnijos kare gėdingai sumuštos, posovietinės Rusijos kariuomenė pradėjo atgauti pasitikėjimą į valdžią atėjus Vladimirui Putinui.

Šį klausimą ne kartą buvo iškėlę patys rusai. Juk tokias, atrodytų, skirtingas šalis tikrai sieja ekonomikos modelio ir socialinės struktūros panašumai. Tačiau, pasirodo, yra kur kas detalesnių bendrybių.

Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierė Valerija Novodvorskaja, galimas dalykas, yra viena nekenčiamiausių politikių Rusijoje. Ji pripažįsta, kad dėstydama savo tiesas kur nors Kalugoje ar Vologdoje gali net gauti mušti. Bet vis tiek jas dėsto.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).