Artėjantys Rusijos prezidento rinkimai šių metų kovo mėnesį tampa vis mažiau įdomūs. Kremliaus šeimininkas ir jo komanda pasistengė paversti juos paprasta technine procedūra, kurios galutinis rezultatas visiems žinomas: naujuoju Rusijos prezidentu taps Dmitrijus Medvedevas. Tačiau Vladimiro Putino parinkto įpėdinio politiniai ketinimai, pažiūros, kaip ir operacijos „Įpėdinis“ tikslas, iki šiol tebėra mįslė.

Neseniai Rusijos Generalinio štabo viršininkas Jurijus Balujevskis pasakė gana grėsmingą kalbą: „Mes nieko nesiruošiame pulti, bet manome esant būtina, kad visi mūsų partneriai aiškiai suprastų ir niekas neabejotų, jog dėl Rusijos Federacijos ir jos sąjungininkų suvereniteto ir teritorinio vientisumo apsaugojimo doktrininių dokumentų numatytais atvejais bus panaudotos karinės pajėgos, taip pat ir preventyviai, įskaitant ir branduolinį ginklą.

Pastaruoju metu akivaizdžiai padidėjo Rusijos pomėgis grasinti Vakarams ir artimiausiems savo kaimynams, ypač buvusioms Sovietų Sąjungos respublikoms bei buvusiems satelitams Rytų Europoje. Nedraugiškų Maskvos žodžių dažnokai sulaukia Ukraina, Gruzija, Baltijos valstybės, Lenkija ir Čekija. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dažnai vartoja kriminalistinę-kagėbistinę leksiką kaimynams sudrausminti.

Tikriausiai tik Sovietų Sąjunga anuomet taip nesutarė su Vakarais ir turėjo tokias ambicijas kaip dabar Rusija baigiantis Vladimiro Putino valdymui. Atrodo, V. Putinas tikrai padarė viską, kad Rusija ir Vakarai atsidurtų netoli šaltojo karo ribos. Žinoma, apie tiesiogines analogijas kalbėti būtų nekorektiška, nes Rusija nei kariniu, nei ekonominiu, nei demografiniu atžvilgiu Sovietų Sąjungai neprilygsta. Jos jėga slypi tik aukštose naftos ir dujų kainose.

Susiskaldžiusioje ES po nuosmukio atsitiesusi Rusija turi ir draugų, ir priešų. Pavyzdžiui, Graikija ir Kipras ES institucijose dažniausiai atstovauja Maskvos interesams. O Lenkija ir Lietuva nepraleidžia nė vienos progos viešai sukritikuoti savo didžiąją rytų kaimynę. Esant tokiai situacijai, galios svarstyklės krypsta, deja, ne ES, bet Rusijos pusėn.

Kadaise Fiodoras Dostojevskis rašė, kad rusų tauta taip aistringai tiki caro visagalybe, kad šis idealas ir toliau darys įtaką Rusijos istorijai. Įvykę Valstybės Dūmos bei artėjantys prezidento rinkimai nelabai intriguoja: viskas vyko ir vyksta pagal Kremliuje parengtą scenarijų. Dabartinis Rusijos vadovas ketina perduoti prezidento postą pasirinktam įpėdiniui Dmitrijui Medvedevui, todėl politologai dažnai lygina autoritarišką Rusijos sistemą su caro monarchija.

Rusijos, kaip ir SSRS, energetika yra orientuota į organinio kuro (naftos, gamtinių dujų, akmens anglių) naudojimą bei atominę energiją. Pažymėtina, kad Rusijos energetikos kompleksas ekologiškai švaraus kuro – gamtinių dujų – suvartoja daugiausia: prieš kelerius metus iš šio kuro buvo gaunama beveik 50 proc. visos šalyje pagaminamos elektros energijos.

Vladimiras Putinas, po trijų mėnesių baigsiantis savo kadenciją Rusijos prezidento poste, žengė dar vieną ryžtingą užsienio politikos žingsnį: sausio pradžioje savo įsaku jis paskyrė buvusį Dūmos deputatą 44-erių metų Dmitrijų Rogoziną nuolatiniu atstovu prie NATO. Lapkričio mėnesį jo kandidatūrą slaptame posėdyje patvirtino parlamento Užsienio reikalų komitetas.

Iki nepriklausomos valstybės sukūrimo, o tai tapo įmanoma tik po Sovietų Sąjungos (SSRS) žlugimo, Rusija neturėjo savo atskiros energetinės politikos. Valstybėje, kurios teisių bei įsipareigojimų perėmėja tapo Rusijos Federacija, t. y. SSRS, energetinė politika buvo planuojama penkerių arba septynerių metų laikotarpiams, o tokius planus turėdavo patvirtinti SSRS komunistų partijos suvažiavimas.

Jau kelerius metus tarptautinės organizacijos „Reporteriai be sienų“ ir „Freedom House“ skelbia, kad žodžio laisvės reitingai Rusijoje vis krinta, pagal šį rodiklį priartindami šalį prie pačių nedemokratiškiausių valstybių sąrašo. Tačiau ne mažiau dėmesio turėtų sulaukti ir tai, kad nemenkai daliai, o gal net ir didžiumai rusų stabilumas ar pseudonacionalinės idėjos įgyvendinimas yra svarbesni nei spaudos laisvė ir galimybė atvirai reikšti savo nuomonę.

Kaliningrado sritis yra unikali įvairiais požiūriais. Tai ne tik vienintelis toks 15,1 tūkst. kv. km ploto Rusijos anklavas (arba esklavas), po Antrojo pasaulinio karo atitekęs jai Potsdamo sutartimi, dėl kurio priklausomybės iki šiol vyksta ginčai. Tai, ko gero, labiausiai militarizuota Europoje vietovė, nes čia tebėra dislokuota apie 25 tūkstančius Rusijos kareivių, daug įvairios karinės technikos. Čia yra vienintelis neužšąlantis Rusijai priklausantis  Baltijos jūros uostas, per kurį plukdoma apie 8 mln. tonų krovinių kasmet. Krašte randama 90 proc. viso pasaulio gintaro. Dar vienas daug lemiantis faktas: čia gyvena Vladimiro Putino uošvė...

Po to, kai įtakingas JAV savaitinis žurnalas „Time“ įtakingiausiu 2007 metų žmogumi išrinko Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, nuomonę apie Rusijos prezidentą, taip pat apie strateginį JAV ir Rusijos bendradarbiavimą, asmeninę V.Putino draugystę su George‘u W.Bushu bei galimą istorinę dabartinio Rusijos vadovo prezidentavimo svarbą pareiškė buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris. lrytas.lt skaitytojams – interviu su vienu ryškiausiu praėjusio amžiaus JAV politiku.

Tai, kas vyksta Rusijoje, kartais sunkiai suvokiama. Rinkimai, kai vienoje apygardų balsuoja 99,97 proc. rinkėjų, primena gūdų sovietmetį. Caras Putinas skiria įpėdinį, kuris dar nelaimėjęs rinkimų carą skiria premjeru.

Rusijai ir jos prezidentui šįmet sekėsi. Smarkiai šoktelėjusios dujų ir naftos kainos skatino ūkio augimą, pripildė valstybės iždą, sudarė sąlygas ambicingai užsienio politikai, kuria stengiamasi pasaulį įtikinti Rusijos svarba.

Žinoma, kiekvienas iš mūsų turbūt turime savo atsakymą į šį klausimą, kaip ir savų argumentų tokiam atsakymui pagrįsti. Tyčia šio straipsnio pavadinime užrašiau žodį „(ne)tapati“ su skliaustuose įdėtu priešdėliu „ne“. Nes iš tikrųjų į klausimą, ar Rusija tapati Sovietų Sąjungai, galima atsakyti dvejopai, žiūrint, ką turėsime omenyje, kalbėdami apie Rusijos tapatybę. Tikrai neabejoju, kad teiginys „Rusija nėra tapati Sovietų Sąjungai“ arba „Rusija nėra SSRS“ yra teisingas, jeigu turime omenyje valstybės pavadinimą, jos teritorijos dydį, pasikeitusį politinį režimą ar ideologiją.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).