Kalbant apie konkrečius Kremliaus informacinių karų pavyzdžius už Rusijos ribų, galima analizuoti gana daug atvejų. Paskutiniu metu didelio dėmesio Rusijos informacinėje erdvėje sulaukė JAV PRGS elementų dislokavimo Europoje klausimas. Taip pat aktyviai yra nušviečiama krizė Ukrainoje. Žinoma, negalima nepaminėti neramumų Estijoje tematikos. Lietuvos atžvilgiu Kremliaus informacinis agresyvumas pasireiškė po SU-27 katastrofos.

Rusijos vadovai iki šiol linkę kartoti garsiąją Michailo Lomonosovo frazę, kad Rusijos galia augs Sibiro dėka, tačiau tikrovėje vyrauja pats tikriausias kolonijinis požiūris į šią neaprėpiamą, bet labai turtingą teritoriją, kuri atiduoda viską, o beveik nieko negauna. Maskvoje kuriami planai, strategijos, ištisos koncepcijos, kaip reikėtų vystyti Vakarų, Rytų Sibirą ir Tolimuosius Rytus.

Istorija kaip įrankis visuomenės ideologijai formuoti gali būti naudojama įvairiose situacijose – siekiant paaiškinti, pateisinti ar paneigti vienokią ar kitokią valstybės politiką ir sužadinti tautinius piliečių jausmus. Valstybei esant laisvai, jos istorikai neturi kitokių įsipareigojimų, tik atskleisti visuomenei teisingą istoriją.

Šiuolaikiniame pasaulyje žiniasklaida vaidina milžinišką vaidmenį. Ne veltui ji yra vadinama ketvirtąja valdžia. Žiniasklaidos ryšys su politiniu diskursu yra fundamentalaus pobūdžio. Pavyzdžiui, jokia „oranžinė“ revoliucija negalėtų įvykti be atitinkamo informacinio palaikymo. Tas pats tinka bet kokiai valdžios politinei (socialinei, ekonominei) programai ar bet kuriai rimtesnei rinkimų kampanijai.

Nuo šių metų birželio pradžios Rusijoje startuoja valstybės patvirtinta ir aktyviai remiama programa „Tėvynainiai”, kuria siekiama skatinti rusus, gyvenančius vadinamajame „artimajame užsienyje”, grįžti gyventi į Rusiją. Praėjusiais metais prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė įsaką dėl pagalbos savanoriškam tėvynainių persikėlimui į Rusiją.

Vokietijoje vykusį didžiųjų pasaulio valstybių (G-8) lyderių susitikimą, ko gero, visiškai užtemdė Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir Rusijos vadovų akistata, kuri tapo nauju priešpriešos dėl raketinio skydo Vidurio Europoje etapu ir dar kartą parodė, kad Rusija elgiasi ne tik agresyviai, bet ir sugeba pasirinkti itin lakoniškus taktinius sprendimus, kurių iš jos nėra laukiama.

Kalbant apie „oranžinės“ revoliucijos perspektyvas, būtina išskirti tris pagrindinius šio proceso dalyvius – tautą (minia aikštėje ir dauguma prie televizoriaus ekranų), opoziciją ir valdžią. Šiuo atveju negalima griežtai pasakyti, kas kieno atžvilgiu yra poveikio subjektas, o kas objektas. Pavyzdžiui, opozicijos užduotis - naudojant politines technologijas mobilizuoti tautą.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje  buvo plačiai aptarinėjami prezidento Vladimiro Putino oponentų žygiai, pavadinti „nepritariančiųjų maršu”. Tiksliau, ne tiek patys maršai, kiek neadekvati valdžios reakcija, kai milicijos ir OMON pareigūnai guminėmis lazdomis daužė nesirinkdami: senukus, moteris, vaikus.

Pastaruoju metu Rusijoje ir už jos ribų vyksta įdomūs procesai, susiję su valdžios kaitos perspektyva šioje šalyje. JAV Valstybės departamentas (faktinė Amerikos užsienio reikalų ministerija) prieš kurį laiką paskelbė dokumentą „JAV parama žmogaus teisėms ir demokratijai pasaulyje“, kuriame išreiškiamas ypač didelis susirūpinimas demokratiniais procesais Rusijoje ir numatoma nemaža finansinė parama šiems procesams plėtoti.

Rusijos prezidento V. Putino administracijos ir Rusijos stačiatikių bažnyčios bendradarbiavime neverta ieškoti buvusių ar esamų kolegų valstybės saugumo struktūrose sąmokslo  požymių. Valstybė ir Bažnyčia čia susijusi nors ir keistais, tačiau natūraliais giminystės ryšiais. Rusijos geopolitiniai tikslai sutampa su pasaulietišku Stačiatikių bažnyčios pobūdžiu. 

JAV priešraketinės gynybos sistemos (PRGS) elementų dislokavimo Rytų Europoje (kol kas tik Lenkijoje ir Čekijoje) klausimas vis dar kelia daugybę diskusijų. Rusijos požiūris į šį Amerikos žingsnį yra labai neigiamas. Tačiau, atrodo, Vašingtonas neketina atsisakyti savo planų, o Lenkija ir Čekija, skirtingai negu kai kurios kitos Europos šalys, šiems planams pritaria.

Atrodytų, po Sovietų Sąjungos žlugimo ir komunistinio režimo nusikaltimų atskleidimo komunistai turėjo išnykti ir likti tik marginalios atplaišos, neturinčios realios įtakos visuomenei. Tačiau Rusijoje Komunistų partija tebėra įtakinga jėga, o jos vadovas G. Ziuganovas ne kartą metė iššūkį buvusiam Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui ir kėlė baimę -  Rusijos verslininkams pažadais grįžti prie ,,socialistinės ekonomikos”, o inteligentams – galimu cenzūros grąžinimu.

Pagal šiuo metu galiojančią Rusijos Federacijos Konstituciją V. Putinas negali balotiruotis trečiajai kadencijai. Kitaip sakant, laikantis pagrindinio šalies įstatymo, jam 2008 metais teks palikti Rusijos prezidento postą. Žinoma, Konstitucija gali būti pakeista, ir V. Putinui nebebus kliūties likti šalies vadovu neribotą laiką.

Spaudos konferencijoje Kremliuje vasario 1 d., atsakydamas į klausimą apie JAV ketinimus buvusiose Varšuvos sutarties šalyse išdėstyti priešraketinį skydą, prezidentas užtikrino: „...mums, žinoma, reikia galvoti, ir mes galvojame, apie tai, kaip mums užtikrinti išorinį saugumą. Ir visi mūsų veiksmai bus asimetriški, bet itin efektingi...

Šių metų balandžio 26 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas perskaitė teoriškai paskutinį savo kreipimąsi į Federalinį Susirinkimą. Kalboje jis palietė daug aspektų, susijusių su Rusijos vidaus ir užsienio politika. Nepraleido progos ir „papokštauti“. Pašaipos objektu tapo ESBO, kuriai V. Putinas patarė „neieškoti blusų posovietinėje erdvėje.“

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).