Paprastai Rusijos Federacijos vykdomą užsienio politiką XXI a. galima apibūdinti taip: Rusija yra pasiruošusi vystyti tarptautinius santykius, bet primygtinai pageidauja išvengti kitų šalių susidomėjimo Rusijos Federacijos reikalais.

Kaip jau minėta straipsnyje „Ar Rusija gali susigrąžinti „supervalstybės“ statusą? (I)“, iki šiol turėjusi tenkintis iš esmės antraeilio politinio veikėjo-valstybės vaidmeniu tarptautinės politikos arenoje, šiandien Rusija sėkmingai keičia savo galios statusą tiek primesdama savo politinio žaidimo taisykles (sėkmingai blokuodama Vakarų kritiką apie Rusijoje veikiančios demokratijos modelį), tiek realiai tapdama svarbia ir aktyvia veikėja pagrindiniuose tarptautiniuose konfliktuose.

Savanoriškas buvusio Rusijos prezidento Boriso Jelcino pasitraukimas iš valdžios, labiau priminęs sandėrį, kaip jau minėjome praeitą savaitę, tapo ir savotišku posūkiu šios šalies santykiuose su trimis Baltijos valstybėmis. Tačiau tam, kad pamatyti šiuo metu Rusijos politikos ypatybes, reikia atsižvelgti į pakankamai platų veiksnių spektrą, visų pirma, akcentuojant politinės ekonomijos aspektus, o ne žiūrint į oficialias diplomatines pozicijas.

Šiemet, rugpjūčio 19-ąją, minime Rusijos pučo 15-ąsias metines.  Kas gi tuomet vyko Rusijos sostinėje? Kokios jėgos norėjo perimti valdžią iš M. Gorbačiovo? Kokias pamokas gavo Rusija iš „gėkačėpistų“ (GKČP lietuviškai – Valstybinis nepaprastosios padėties komitetas) sumanymo įvykdyti perversmą? Pagaliau, kokios sąsajos tarp Sausio 13-osios Lietuvoje ir po pusmečio įvykusio pučo Maskvoje?

Rusijos Šiaurės tema yra labai įdomi ir plati, turinti visą eilę aspektų. Galima nagrinėti ją žiūrint tik iš praktinės pusės. Šiuo atveju, viena vertus, yra būtina aptarti rusiškos Šiaurės ekonominę, strateginę ir ekologinę reikšmę pačiai Rusijai bei likusiam pasauliui, o kita vertus – šios erdvės visapusio vystymosi (išlikimo) problemas.

Šiandien jau niekas nesiginčija, jog po savotiško demokratijos klestėjimo Rusijoje, valdant buvusiam prezidentui Borisui Jelcinui, ši šalis, vedama dabartinių jos lyderių, racionaliai ir nuosekliai tvirtina autoritarinio režimo struktūrą.

Deklaruojamas federalizmas

Rusijos Federacijos konstitucijos pirmajame straipsnyje įtvirtina nuostata, jog Rusija – tai federaciniais principais paremta demokratinė respublika. Federacinei sistemai įtvirtinti skirtame atskirame konstitucijos skyriuje įvardintos galimos Rusijos valstybės federacinių subjektų rūšys, jų hierarchija, taip pat išvardinti esantys federaciniai vienetai. Taigi, remiantis konstitucija, Rusijos Federacija sudaryta iš 89 federacinių subjektų: 21 autonominės respublikos (turi didžiausią suvereniteto laipsnį – savas konstitucijas, savarankišką įstatymų leidybą), 1 autonominės srities, 10 autonominių apygardų, 6 kraštų (Krai), 49 sričių (Oblast) ir 2 federacinės svarbos miestų – Maskvos bei Sankt Peterburgo. Visa tai leidžia tikėti, kad Rusijos valstybės sąranga paremta stipriu federalizmu.

XX a. pagrindiniu pasaulio valstybių galios svertu buvo laikoma valstybės realiai eksploatuojama karinė galia, kurios svarbiausiu elementu, didžiąja dalimi apsprendusiu ir Šaltojo karo eigą, buvo branduolinis šalies potencialas. Šiandieną, atsižvelgiant į didėjančius globalius energijos poreikius, tarptautinis galios balansas iš esmės yra grindžiamas turimais valstybės neatsinaujinančiais energijos ištekliais – dujomis ir nafta.

Pasaulio energetikos apsauga laikoma viena iš svarbiausių temų ir šiandieniame G8 susitikime. Minėto susitikimo vieta pasirinkta Sankt Peterburge, mieste valstybės, kurios vaidmuo energijos išteklių užtikrinime bent jau daugeliui Europos valstybių laikomas lemiamu.

Prašmatnus ir, reikia pripažinti, puikiai surežisuotas spektaklis ,,G8 valstybių vadovų pasitarimas Sankt-Peterburge“ daugeliui stebėtojų liko apviltų lūkesčių pasitarimu. 

Pasaulio lyderiai nuolankiai sutiko su Rusijos primesta „energetinio saugumo“ koncepcija, patys neprisiimdami jokių jos praktinio įgyvendinimo įsipareigojimų. Nė vienas iš jų, nepaisant gana užtikrintų prognozių, neišdrįso viešai svarstyti rusiškosios demokratijos trūkumų. Nusivylė ir tie, kurie tikėjosi, kad „Didysis aštuonetas“ bent užuominomis suformuluos savo pretenzijas į „Pasaulinės vyriausybės“ statusą. Tonio Bleiro išsakyta mintis apie „Aštuoneto“ išplėtimo tikslingumą iš esmės pakibo ore. Neiškilo viešumon ir tebesitęsiantys prieštaravimai dėl Irano, ir Šiaurės Korėjos dosjė, ir net naujo Artimųjų Rytų karo grėsmė nesutrikdė idiliškos pasitarimo atmosferos.

Rusijos opozicijos padėtis šiuo metu yra nepavydėtina. Jos atstovai dažnai mėgsta kartoti, kad esama valdžia yra neefektyvi ir galiausiai žlugs, tačiau būtent esama valdžia (pirmiausia prezidentas) turi pakankamai plačią visuomenės paramą, o tiek kairioji, tiek dešinioji (ypač dešinioji) Rusijos opozicija yra kritinėje būsenoje (apklausos rodo, kad dešinieji, esant 7 proc. slenksčiui, šiandien nepraeina į Dūmą, ir patys jų lyderiai tai pripažįsta). Kyla natūralus klausimas – kokios yra tokios situacijos priežastys? Jų yra keletas.

Ateinantį savaitgalį, liepos 15-17 dienomis, Sankt Peterburge įvyks Didžiojo aštuoneto (G8) viršūnių susitikimas. Maskvai šis renginys vis dar kelia nemažą nerimą. Vakarų politikai neseniai uždavinėjo klausimą, ar ekonomiškai pajėgių šalių lyderiams būtina vykti į šį forumą, jei Rusija tolsta nuo visuotinai pripažintų demokratijos normų. Jeigu jų vadovai ir atvyks į Rusijos miestą prie Nevos (dėl to ginčai per pastarąsias savaites atslūgo), tai Kremliui reikia griežtai pareikšti, kad jis pažeidinėja savo piliečių teises, taip pat energetikos išteklius naudoja kaip politinio spaudimo priemonę buvusios Sovietų Sąjungos respublikoms ir Europai.

Rusijos užsienio ir saugumo politika nuolat atsiduria dėmesio centre. Šiuo metu susidomėjimą pakursto autoritarinės tendencijos Rusijos viduje bei vis dažniau santykiuose su kaimynais naudojamas energetinis ginklas.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atsitraukė nuo sovietinės praeities, kreipdamasis į visuomenę išaukštino motinos vaidmenį, taip siekdamas apsaugoti Rusiją nuo piliečių trūkumo. Rusijos gyventojų mažėja. O demografijos specialistai įspėja, kad ilgainiui jų dar labiau mažės.

Jei pasitvirtintų pesimistiškiausias modelis – toks mažėjimas po keturių penkių dešimtmečių šalį gali paversti milžinišku negyvenamu kraštu, kuriame bus likę vos keletas sveikų žmonių, galinčių dirbti ar tarnauti kariuomenėje.

Rusija ignoravo gegužės pradžioje Vilniuje vykusią tarptautinę konferenciją „Bendra vizija bendrai kaimynystei“ ir neatsiuntė savo oficialaus atstovo. Konferencijoje dalyvavo tik keli antiputiniškai nusiteikę rusų politologai ir intelektualai, kurių balsai ištirpo bendrame Rusijos kritikų fone.

Turint omenyje šias V. Putino idėjas ir prisiminus, pagal A. Illarionovo straipsnį (www.kommersant.ru/doc.html?docId=642781) apie tai, kaip „tvarkomi“ ekonominiai reikalai Rusijoje, galima nupaišyti labai paprastą dabartinio Rusijos prezidento ekonominės politikos vizijos paveikslą: 

• Valstybinė strateginių ekonomikos sektorių kontrolė: tiesioginė ar netiesioginė per kontrolinį akcijų paketą. Kas nepaklūsta, sodinamas į kalėjimą ar parduoda savo aktyvus. Kitaip tariant, valstybės santykiuose su stambiu verslu veikia paprastas principas-susitarimas – buk ištikimas valdžiai (būtent „valdžiai“, kuri Rusijoje nėra absoliutus „valstybės“ sinonimas), nebandyk lįsti į politiką ir būsi paliktas ramybėje ar net „paskatintas“. ...

Žinomas politologas Anatolis Livenas savo straipsnyje „Neskubėkite kritikuoti Putino“ (The Financial Times, Didžioji Britanija) rašo, kad Vladimiras Putinas, „kurdamas“ Rusiją, bando kopijuoti Rytų Azijos (Kinija, Pietų Korėja, Taivanis) patirtį, kada pusiau autoritarinis požiūris į kapitalistinės santvarkos plėtrą, t.y. dominuojantis valstybės vaidmuo, davė išskirtinai gerą rezultatą.

Politologo teigimu, p. Putinas, atrodo, bando sukurti Rusijos valstybę, kurioje esminį vaidmenį vaidintų administraciniai, saugumo ir ekonominiai elitai, panašiai kaip Rytų Azijoje ir tam tikra prasme Turkijoje, kur dominuoja kariškiai, o taip pat Prancūzijoje (juk neveltui vienas iš mėgstamiausių V. Putino politinių veikėjų yra generolas De Golis – V. V.).

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).